Baklažano kelionė į kalnus

Šį rudenį mano kolegė pasiūlė truputį atsipūsti nuo darbų ir kartu pasivaikščioti po Slovakijos kalnus, Aukštuosius Tatrus. Tačiau ne dviese, o su grupe. VšĮ „Kertam kampą“ organizuoja grupinius entuziastų pasivaikščiojimus. Bijau aukščio, tad pasidomėjau, ar nebus sudėtingų trąsų. Kolegė patikino, kad nebus, tik lengvi pasivaikščiojimai. Juk ir pati kelionė vadinasi „Baklažan Travel“. Tuo viskas ir pasakyta. Keliavimo su grupe ypatumas – už tave viskas padaryta. Tau tereikia pasiimti savo daiktus ir įsėsti į autobusą. Man tikrai neįprasta, nes mėgstu improvizuotas keliones. Na bet patogu, nieko nepasakysi. Ypač kai kelionės vadas dieną prieš atsiunčia sąrašą daiktų, kuriuos reikia pasiimti. Ir sąrašas jau pritaikytas prognozuojamiems orams! Be to, jau iš laiškų matėsi, kad vadas labai linksmų plaučių, ir tikrai lūdna nebus.
    Pirma naktis buvo autobuse, kelyje. Keista, pavyko šiek tiek nusnausti. Ryte jau buvom Štrbske Pleso miestelyje kur buvo rezervuotas mūsų viešbutis. Jei tai būtų mano pačios kelionė, niekur neskubėčiau: eičiau padoriai išsimiegoti, ar bent pavalgyti. Bet čia viskas suplanuota. Mus išlaipino iš autobuso šalia viešbučio ir pasakė, kad už 45 min. susitinkam toje pačioje vietoje, jau pasiruošę į kalnus. Kambariuose gyvenome po 4, tai ir dušo teko palaukti, o jame praleisti ne ilgiau nei 10 min. Tada šokt į drabužius ir  į kalnus. Kaip kariuomenėje. Šalia susitikimo vietos pamačiusi prekiavietę kava, nupirkau jos sau ir kolegei. Bent eidamos išgersim. Tačiau mūsų bedražygiai, įšokę į kalnų batus, virto kalnų ožiais, ir pasiramsčiodami kalnų lazdom nušuoliavo į priekį. Mes su kolege ne tai, kad nespėjom kavos gerti eidamos, bet žiūrėjom kaip jos neišpilti.
   Pirmos dienos tikslas buvo apie 2 km aukščio kalnas. Kelionės vadas pridūrė, kad kelionės pradžioje praeisim simbolines kapinaites žuvusiems kalnuose. Ėjom ėjom, o tų kapinaičių kaip nėra taip nėra. Kol priėjom, tiksliau įkopėm, vos begalėjau kvėpuoti. Ir tai tik kelionės pradžia. Galiausiai priėjome dienos kalno papėdę. Čia visus vadas paleido, sakydamas lipkit kiekvienas savo tempu, susimatysime viršūnėje. Bematant kone visi mane aplenkė ir nušuoliavo į viršų tarsi lygia pieva. Niekaip negalėjau suprasti, kaip tai gali būti. Man buvo labai sunku. Galbūt, daugiau morališkai. Nes visi buvo viršuje, o aš apačioje. Na bet užlipau. Savo tempu. Tačiau buvo sunku susitaikyti, kad mano tempas taip skiriasi nuo visų kitų.
    Kiekvieną vakarą susitikdavome aptarti įspūdžių miestelio kavinėje „Senasis paštas“, kur ant sienos buvo didelė slėnio nuotrauka su pažymėtomis viršukalnėmis. Kelionės vadas, pamatęs grupės potencialą, kitai dienai išrinko dar aukštesnį kalną - Koprovsky Štit viršūnę. Tačiau į ją lipant bus gražių vaizdų, ežerų, ir bet kada galime grįžti namo. Svarbu neįkopti, o pats buvimas kalnuose. Kiekvienas eikite savo tempu ir savo galimybėmis. Tik neikite po vieną. Antrą valandą popiet, kur bebūtumėte, apsisukite ir grįškite, nes kalnuose anksti temsta. Žiūrėjau į antros dienos viršukalnę ir galvojau, kaip gaila, kad neteks joje pabuvoti. Teks pasitenkinti pusiaukelėje tyvuliuojančio ežero vaizdu. Bet juk svarbu eiti ir pabūti kalnuose.
     Antra diena buvo sudėtingesnė fiziškai, tačiau padėjo suvokimas, kad svarbu eiti savo tempu. Ir kad nebūtina pasiekti viršukalnės. Žingsniukas po žingsniuko tiesiog eiti į priekį. Ir nustebau, kad šįkart nebuvau viena, keli žmonės iš grupės ėjo panašiu tempu. Na ir žinoma, mano miela kolegė, kuri turi ilgas stirnos kojas, visada manęs lukterdavo keliasdešimt metrų aukščiau. Pasižiūrėdavo žemyn, ar dar einu, ar nesuku atgalios. Tokių minčių tądien nebuvo, nes labai norėjau pamatyti pusiaukelės ežerus. Na o kai juos pasiekėme ir padarėme keletą nuotraukų, žvilgsnis nukrypo į viršukalnę. O gal visgi. Mūsų grupelė, kurie ėjom paskutiniai, nusprendėm lipti aukščiau. Nes iki antros valandos dar turėjome laiko. Ir juk nesvarbu užlipti, svarbu eiti. 
      Šis paskutinis etapas man buvo sudėtingas ne tik dėl pradėjusių nuo nuovargio drebėti kojų, bet ir dėl aukščio baimės. Mes juk kilome. Ir kuo toliau, tuo stačiau. Kalnas visai pasiuto, pasidarė toks status, kad į jį reikėjo jau nebe lipti, o ropštis. Ir vienu metu buvau taip įnykusį į tą procesą, kad tik sustojusi pamačiau, esanti  tarp dviejų bedugnių. Labai išsigandau, kad sustingsiu. Žvilgsnį nuo bedugnės nukreipiau stabilesne kryptimi - į priešais stūksančius akmenis. Man dabar jie buvo išsigelbėjimas. Įsikibau į juos ir ropščiausi aukštyn nesidairydama. Taip perėjau stačią perėją, už kurios porą metrų ir viršukalnė. 
    Na o viršukalnėje, tarp debesų, jausmą nusakyti sunku. Didžiulis vėjas ir šaltis, kad net negali ramiai pažiūrėti į vaizdą, dėl kurio užsikopei. Bet tą minutę svarbiausia - užburiantis pergalės jausmas. Mažo žmogeliuko pergalė prieš didžiulį kalną. Tuo momentu jautiesi visagalis. Na ir kas paneigs, tas jausmas toks retas mūsų kasdienybėje, kad norisi dėl jo sugrįžti į kalnus.  
    Vėl vakaras „Senajame pašte“. Kelionės vadas trečiajai dienai parinko du variantus: lengvąjį ir trumpąjį, su kavine pakeliui ir nusileidimą funikulieriumi, bei sunkųjį – ilgą, statų ir su grandinėmis. Net nusipurčiau. Žinoma, kad pirmasis variantas. Tuo labiau grandinės sakė netinka tiems, kas bijo aukščio. Su kolege sutarėm dėl lengvojo rytdienos varianto ir ramiai nuėjome miegoti. Tik pusę nakties negalėjau užmigti, nes rodėsi, kad einu kalnais. Net širdies ritmas buvo lyg kopčiau į kalną. Mano kūnas užfiksavo ėjimo būseną. Turbūt, pagalvojo, kad versiu jį eiti dar labai ilgai. Kad pakeisčiau jo nuomonę, įlindau į šaldytuvą ir pavalgiau. Kūnas nurimo. Užmigau.
   Trečia diena. Iki sankryžos, kur turėjo išsiskirti abiejų variantų keliai, ėjome visi kartu. Kuo greičiau laukiau to išsiskyrimo su stipriaisiais, nes vien iki tos sankryžos reikėjo porą valandų lipti stačiai, o aš tenorėjau pailsėti. Sankryžoje stabtelėjome pailsėti ir su kolege jau stojomės patraukti lengvuoju keliu. Bet vadas sušuko: „Merginos, o gal su mumis kartu?“. Susižvalgėme su kolege. Ji tai žvėris, žinau. „Aš bijau aukščio“ – atsakiau. „Jei pamatysi, kad negali eiti per grandines, galėsi grįžti“. Vadas turi talentą taip viską pateikti, kad net silpniausias patikės, kad jis gali. Ir mes nuėjome su jais. Žinoma, jie priekyje, o mes savo tempu.
     Ir čia prasidėjo tikrasis kalnų košmaras. Atrodo, visas jėgas atiduodavau kalnui įveikti, vildamasi, kad čia jau tas, paskutinis, bet kai įkopi į jį, pamatai dar aukštesnį, laukiantį tavęs ir besijuokiantį. Nežinau kiek tokių kalnų praėjau, jau nustojau tikėti, kad tas paskutinis kalnas iš vis egzistuoja. Tik darėsi vis šalčiau, vis labiau vėjuota. Nirome vis gilyn į debesį. Ir jeigu kildama į antros dienos kalną, keikiausi lietuviškai, trečią dieną jau keikiausi rusiškai. Negalėjau suprasti, kodėl išėjau šiuo keliu. Kelias valandas turiu kankintis, kad pasiekčiau ne viršukalnę, o grandines. Išsigąsčiau ir apsisukčiau. Kelis kartus buvau sustojusi ir ilgesingai žiūrėjau atgal. Bet tokiais momentais iš aukščiau išgirsdavau kolegės tvirtą „Einam“. Ir ėjau. Nes jau buvau išmokusi šioje kelionėje, kad nueitum turi eiti. Tiesiog žingsnis po žingsnio. Kad ir vėžlio tempu. Svarbu į priekį. Jėgų visai nebeturėjau, o širdis kalatojosi kaip pašėlusi. Išvedžiau sau palankią teoriją, kad viskas su mano kojomis ir jėgomis yra gerai, blogai kvėpuoju. Ir prisiminiau jogos pamokas. Įkvėpt, iškvėpt, įkvėpt, iškvėpt. Koją aukštyn – įkvėpt, koja padėta – iškvėpt. Ir tai mane išgelbėjo. Aš užlipau. Tik manęs laukė ne viršukalnė su gražiais vaizdais, o grandinės, kuriomis reikia apeiti stačią viršukalnę. Pradėjau panikuoti. Pasiūliau kolegei neskubėti, pasidaryti petraukėlę, užkąsti čia pat prie grandinių, nors ploto čia keli kvadratiniai metrai ir tie debesyse. Kolegė suprato, kad išsisukinėju. „Turim lipti. Dabar“. Žiūrėjau į grandines ir net pykino, pažiūrėjau į bedugnę, jos nesimatė per debesis. Taip stovėjau sustingusi kelias minutes ir mačiau, kaip tos grandinės išsprūsta man iš rankų, aš paslystu ir nudardu žemyn. Supratau, kad tai visai nepadeda šioje situacijoje. Ir pamėginau atvirkštinį variantą. Neįprastą man pačiai. Pamėginau žiūrėdama į grandines, matyti tvirtą pagrindą rankoms, o į akmenis – pagrindą kojoms. Įžvelgiau, kad tie akmenys  turi įdubimų, į kuriuos galiu stabiliai atremti koją. Į bedugnę nežiūrėjau. Mačiau, kad mano kūnui yra pakankamai vietos praeiti ir man to užtenka. Įsivaizdavau savo veiksmų seką ir pasirodė viskas logiška ir saugu. O paslydimai ir kiti dalykai, tai jau išimtis iš taisyklės. Mano kūnas, tarsi, persiprogramavo, ir aš pajudėjau iš mirties taško. Grandinė, koja, grandinė, koja. Ir viskas. Aš perėjau. Be jokios baimės.  
     Kelionėje atgal į namus, aš visą laiką galvojau apie tai, kad būdama kalnuose savyje užčiuopiau kažką naujo. O gal užmiršto. Tą sugebėjimą save paveikti, kažką savyje pasukti priešinga kryptimi nei įprastai. Tik negalėjau apsispręsti, užčiuopti, kur tai yra: galvoje ar krūtinės kairėj. O gal tai gija, jungianti šiuos polius. Kurią užčiuopus tereikia paspausti. Ir iš tiesų, tai yra mažo žmogeliuko pergalė ne prieš didžiulį kalną, o prieš patį save.



2 komentarai: