Kaskart eidama per kalnus, pamoju ranka piemeniui, kuris čia gano avis visą savo gyvenimą, taigi kokių 50 metų. Ir kaskart nusiminu, kad vis dar neišmokau jo gimtosios kalbos. Girdėjau šnekant, kad vietinės merginos eina pas jį semtis kalnuose augančių žolelių paslapčių. Ir iš tiesų, kas geriau gali pažinti jas nei tasai, kuris jau kelias dešimtis metų kasdieną praleidžia jų draugijoje. Bet ne dėl žolelių aš norėčiau jį prakalbinti. O dėl jo akių. Tylos bei vos vos girdimo varpelių skambesio jose.
Ir šimtus kartų taip praėjau, vis vildamasi, kad vieną dieną aš sužinosiu, kas slypi toje užburiančioje ramybėje. Kol šį ankstyvą rudenį mane pasiekė žinia - piemuo išėjo iš šio pasaulio savo noru.
Nepraėjus porai mėnesių, mano kelias vėl pasinėrė į avių bandą. Suspaudė širdį, nes žinojau - jo nepamatysiu. Tačiau avys nebuvo vienos - parimęs ant didžiulio akmens, sėdėjo jaunas piemuo. Pasisveikinau ir nusinešiau jo akis. Dideles, mėlynas, tikrai gražias, ir svarbiausia - su tyla ir vos vos girdimu varpelių skambesiu jose.
Ir vėl einu per kalnus, girdžiu avies mekenimą, tokį graudų, kad suprantu - ji pasimetė. O toli slėnyje matau visą bandą. Einu link pagalbos šauksmo, bet niekaip nematau avies, nors ji čia pat, visai šalia. Dar vienas žingsnis ir, o, Dieve, kur gi galima tokioje kalnų didybėje įžvelgti tokį mažytį padarėlį! Į mane žiūrėjo avytė, katino dydžio, isteriškai mekenanti ir vis suklumpanti ant žemės. Pribėgusi pamačiau, kad ji neseniai gimusi, mat jos papilvėje kabaravo dar kruvina virkštelė. Avytė buvo pririšta virvute už kojos prie krūmo. Pabudo mano motiniški instinktai, prisiglaudžiau ją prie savęs ir taip gera buvo jausti, kad ji nurimo, net ėmė ieškoti manyje vietos, iš kur galėtų gauti pieno. Neradusi, vėl ėmė klykti. Bet ką man daryti? Aš ėjau į biblioteką, į kurią ir taip vėluoju, ir ji tuoj užsidarys, neturiu laiko čia stoviniuoti ir spėlioti, kas gi nutiko su šia avele. Bet ką gi, prisėdau ant žemės šalia jos ir laukiau išganingos minties. Negalėjau jos palikti, nes o kas gi, jei koks vietinis kalnų gyventojas eis pro šalį ir panūs išsikepti šią vargšytę. Taip prasėdėjau su avele kokį pusvalandį, kai išgirdau kalno viršūnėje švilpimą. Pakėliau galvą - jaunasis piemuo ir trys jo šunys. Visi pasuko manęs link. Nerimavau, nes juk aš žūt būt turiu pašnekinti piemenį. Jam priartėjus, išsišiepiau ir šiaip ne taip prabilau laužyta, tačiau jo gimtąją kalba - pasiteiravau ar tai jo avis ir kodėl jis ją čia palikęs. "Nes daug bėgioja" - atsakė ir, peiliu rėžęs per virvutę, stvėrė avelę už abiejų užpakalinių kojų ir štai tokią aukštielninką pasikišo po pažasčia. Štai kaip reikia elgtis su gyvulėliais, o ne glaustytis prie jų ir bandyti nuspėti kaip jie norėtų, kad su jais būtų elgiamasi. Ir tikrai - avelė pirmą kartą iš tiesų nurimo! Kurį laiką su piemeniu ėjome tylėdami vienu taku, ir, aišku, mane užbūrė ta romuma, sklindanti net iš jo judesių. Mąsčiau ko galėčiau jo užklausti, kol priėjome vietą, kur kelias išsišakojo į du: vienas, vedantis į piemens namus, kitas - į biblioteką. Ir jau norėjau mesti savo planus dėl galimybės pakalbėti su piemeniu, kai, jis įrėmęs savo gražias akis į mane, paklausė, ar aš turiu vaikiną. Nepamenu ką pasakiau, bet mano kojos nuėjo taku link bibliotekos.
