Pokalbis prie upės

   Dievinu vėlais vakarais, kai jau visi sumigę, lipti ant dviračio ir pasinerti į be proto gražų Austrijos miestą - Klagenfurtą. Deja, praėjus keliems gyvenimo mėnesiams čia, suvokiu, kad myliu tik miesto dekoracijas, o veiksmas ir dalyviai jame man visai nemieli. Gal dėl to ir sulaukiu pasivažinėjimams tų jaukių akimirkų, kai languose užgęsta šviesos.
   Vieną vakarą patraukiau dviračių taku ties kanalu. Kur dieną paprastai pravažiuoti didžiulis vargas - tokia bėgančių, minančių, riedančių ar tiesiog einančių galybė. O įvaizdžio ir konkurencijos mieste Klagenfurte dviratininkai iš ties šaunūs - kas antras važiuoja rankas sunėręs ant krūtinės, ir dar nė vieno nemačiau apvirtusio.
   Prisėdau ant upės kranto prie medinio stalo. Išsitraukiau iš kuprinės šiokio tokio maistelio, kurį nugvelbiau degalinėje. Mat renkuosi aš  romantiškas vakarienes tiesiog su savimi. Vietiniai dabitos, kuriems viskas sukasi tik apie parčius, kokteilius, restoranus, mašinas ir dar visus kitus burgerių džiaugsmus (Vincai, iš tavęs pasiskolinau šį posakį, labai patiko), mane migdo. Prisipažinsiu, pradžioje visa ši miesto prabanga, blizgesys ir tariamas džiugesys violiojo, gal net kažką žadėjo, bent jau žadino vaizduotę. Tačiau diena iš dienos besisukant tame, darosi liūdna. Nes elementaru - tai tuščia. O su tokiomis išvadomis darosi pikta ant savęs. Juk ką tik išlindai iš Ispanijos urvų, kur dvasingumo nors vežimu vežk. Bet ne, kažko pritrūko. Matyt, komforto ir žemės po kojomis. O va, kai tu jau apsupta gražių Karincijos princų, turinčių daug nuosavo, o ir pati jau gali šį tą nusavinti, tai verkšleni, kad tai tuščia, reikia prasmės. Tai ko tu nori? Aišku, kad aukso viduriuko. Gudruolė.

   Tokių minčių draugijoje tąsyk krimtau gardėsius, sukėlusi kojas ant suoliuko ir kvėpdama tyrą nakties orą, kol iš upės neišniro moteris. Tikra tiesa, aš nevartojau jokių gėrimų. Išvydusi mane, ji žaibišku greičiu nubėgo prie savo dviračio, kurio nepastebėjau prieš tai, ir įsisuko į rankšluostį. Na ir ko čia bijoti. Aš juk ne vyras. Tikrai nepulsiu vertinti jos apvalumų, tuo labiau tamsoje. Atsiprašiau, kad galbūt ją išgąsdinau, tačiau aš nepastebėjusi jos dviračio ir nesupratusi, jog ši vieta užimta. Pasiūliau jai prisėsti šalia ir paragauti skanumynų. Ji neatsisakė. Sušlapusi, be makiažo atrodė taip natūraliai, tarsi, laumė. Man ji patiko. Gal dėl to, kad pirmuose sakiniuose nepavartojo žodžių šaize, katastrofa, nuosavas, mano ir pirksiu. Man buvo jauku jos draugijoje. Retai šiame mieste pajuntu simpatiją žmogui. Mieli čia man tik keistuoliai. Pavyzdžiui, pilies sodininkas darbe. Jau pirmą dieną buvau įspėta, kad nuo vaikystės jam trūksta deguonies smegenyse, tad jis kiek kvailokas ar vaikiškas. Be to, man buvo patarta stengtis nesišypsoti jam, nes jis greitai įsimyli, ir jo pimpis iki kelių. Surizikavau ir šypsojaus. Nes jis vienintelis, kuris sukeldavo tikrą šypseną, gal ir savo vaikiškais juokeliais. Tačiau jis spinduliuoja tokiu nuoširdumu ir atvirumu, kuriuos iš sveikų eilinių austrų seniai išstūmė pakankamas deguonies kiekis smegenyse. Ir jis manęs nei įsimylėjo, nei tuo labiau panaudojo prieš mane savo tarpukelį.  Arba Lory. Kroatė, mano kaiminystėje atidariusi parduotuvę. Išties keista. Bet gal tik austriškame kontekste, kur žmonės nešoka net klubuose, o jos balkaniškas kraujas šokdina ją kiekvieną minutę, ką ji bedarytų, ko ji besiimtų. Ir, žinoma, gali trikdyti jos nuolat prakaitu išpiltas veidas ar pažastys. Bet aš labai mėgstu užeiti pas ją išgerti atominės kroatiškos kavos ir pavaryti ant austrų, o tas jai puikiai sekasi, mat ji ištekėjusi už austro. Visi aplinkiniai mane mėgina įspėti, kad turėčiau jos pasisaugoti, nes ji, matai, ne kroatė, o tikrų tikriausia čigonė. Na tuomet turėčiau pasisaugoti ir savęs, nes esu prostitutė. Juk visos is Rytų Europos čia tokios.

   Na o ši laumė irgi atrodė keista. Tikrai ne standartinis Klagenfurto vienetas. Pokalbio eigoje, kaip ir visi vietiniai, ji pasiteiravo, ar man patinka šis miestas. Vietoje visus tenkinančio "I love it", nedrąsiai užsiminiau apie aukso viduriuką. O ji man sako: "Neieškok, nerasi. Aukso viduriukas tavyje. Tai ką tu jau turi, tai ką tau duoda kieviena akimirka. Tavo gebėjimai, tavo kūnas, tavo mintys, tavo mylimi žmonės. Čia ir dabar". Susierzinau. Nes visada kitų pamokymai mane taip veikia. Sakau: "Puikiai žinau tai, girdėjau, skaičiau, net pati pajutau ne sykį, bet labai sunku tą jausmą išsaugoti kasdienybėje, norisi iš jos veržtis, ieškoti vis kažko naujo". Ji nusišypsojo: "Neišsaugosi kasdienybėje, išsaugosi netektyje. Nes, paradoksalu, tačiau būtent joje lengviausia apčiuopti formas to, ką turėjai". Na, galvoju, pats laikas lipti ant dviračio, ir jau pradėjau kurpti atsisveikinimo kalbą. O ji nesutriko, tik vėl pažvelgė man atvirai į akis, atsiduso, suėmė rankomis rankšluostį ir, kiek sudvejojusi, jį praskleidė. Ir aš supratau, kodėl ji taip skubėjo prisidengti savo nuogą kūną. Ji neturėjo krūtinės. Tiksliau nebeturėjo.