Andalūzija. Kelias iš Almerijos į Kampormosą. Kaip visada, mano kelionė nėra iš anksto tvarkingai sudėliota. Ir tai atsirūgsta, nes dabar turėčiau autobusu riedėti į Las Negras, o va riedu kitur, į kiek kraupų miestą. Almerijoje atsidūriau vakare, kai autobusai į Las Negras nevažiuoja. Dar viena naktis viešbutyje? Nusprendžiau, kad paprasčiau ir pigiau nusipirkti bilietą į Kampormosą, iš kurio į Las Negras kažkiek kilometrų...
Čia, Pietų Ispanijoje, jaučiuosi panašiai kaip Indijoje - esu egzotika. Tai nei erzina, nei džiugina. Tiesiog kitaip. Ir štai šalia prisėda ispanas (?). Išvaizdus, tvarkingas ir netgi inteligentiškas, kas ir nuramina. Kokia aš juokinga, juk pati panaši į vargšę mergaitę, gal nuotykių ieškančią studentę, lemenančią vos kelis ispaniškus žodžius. Pasipila ispaniškų klausimų lavina, kurių dalį suprantu, tačiau, pasigailėkit, nebeturiu jėgų iš kelių žinomų žodžių kurti bent kiek suprantamus atsakymus. Taigi apsimetu, kad nieko nesuprantu, išsiimu knygą ir atsiriboju nuo šalia sėdinčio vyriškio. Jis nepasiduoda - man ant kelių pamato ispanų-anglų žodyną, paprašo leidimo jį pavartyti...ir, o, vargeli, jis jau moka kelis angliškus žodžius, kuriais ima mane atakuoti. Taigi jis ne ispanas, o marokietis, Prancūzijoje baigęs studijas, o čia dirbantis žemės ūkio inžinieriumi. Kažin kodėl iš visos jo trumpos biografijos geriausiai įsimenu faktą - jis marokietis.
Žvelgiu pro langą - saulės kalnų horizonte jau nematyti, žvelgiu į kitą pusę - tamsus veidas, ir man visai nepatinka jo akys, nukreiptos į mane, o ypač kramtomos lūpos...Na bet aš rami, nes Kampormose manęs laukia autobusas, nuvešiantis į Las Negras, na o jei ne jis, tai jaukus viešbutukas, blogiausiu atveju taksi (ką tikrai moku - tai švaistyti pinigus!). Jis, lyg įžvelgęs mano nerimą, paklausia, ar turiu, kur apsistoti Kampormose. Pasistengiu kuo ramiau paaiškinti, kad iš Kampormoso planuoju važiuoti tiesiai į Las Negras, kur manęs laukia draugai. O jis džiaugsmingai praneša, jog jau per vėlus metas, autobusai nevažiuoja, viešbučių irgi nėra, mat Kampormosas - pramoninis miestas. Taksi irgi pamiršk. Skamba kaip spąstai. Išgirdusi savyje pavojaus signalą, imu kone tamsoje skaityti knygą. Lyg tyčia naujas skyrius - "Intuicija. Kaip išvengti spąstų". Nerimastingai nusprendžiu, kad sutapimų šiaip sau nebūna - marokietis Mustaphas yra tikrų tikriausias banditas, mėginantis kažkokiu būdu kažkokiems tikslams mane suvilioti. Ir štai jis pareiškia, kad man teks važiuoti su juo iki jo namų, paimti jo mašiną ir jis mane parvešiąs ten, kur man reikia! Ne ne ne! Atkakliai tai kartoju likusį pusvalandį kelio.
Štai ir Kampormosas. Mustaphas išlipdamas pasiteirauja vairuotojo apie autobusą į Las Negras. Vairuotojas su tariama užuojauta pažiūri į mane ir papurto galvą. Deja. Apsidairau. Net nepanašu, kad čia egzistuotų viešbučiai. Viskas ką matau, tai tamsoje boluojančios marokiečių akys ir dantys, kas minutę vis labiau ryškėjantys tamsoje. Ispanų nematyti. Jau visiškai tamsu, o viskas ką turiu, tai didžiulė kuprinė ir 'draugas' šalia, net nesiruošiantis nuo manęs atsitraukti. Bet aš atkakli. Ne, ne ne! Užsimetu kuprinę, susvyruoju nuo svorio ir einu ieškoti viešbučio ar taksi...Apima neviltis, nes jausmas toks lyg to paties ieškotum miške. Pamatau ant sienos lyg ir taksi numerį, paskambinu, perdon, taip toli taksi nevažiuos. Aš vis pėdinu karštligiškai svarstydama, kur saugiai prisiglausti. Tik jūs nedvejokit - mano 'draugas' vis dar šalia, tiesiog švytintis savo triumfe. Netekusi vilties, sukaupiu visas moteriškas intuicijos galias ir dar kartą atidžiai į jį pažiūriu. Deja, ką matau, tai tik jo bauginančią prigimtį.
Praeinam barą, jis pasiūlo kavos - pamąstysim ką su manimi daryti, dvi galvos juk geriau nei viena. Man jau vis vien. Kavos šiaip jau buvau nusprendusi daugiau negerti, bet šią naktį man, turbūt, prireiks budrumo. Taigi mes jau sėdim, gurkšnojam kavutę, tik pajuntu, kad ji, tarsi, pagardinta ir su siaubu užbliaunu: "Is it with alcohol?!" O jo ramus veidas konstatuoja: "Si. Belmondo cafe. Marroquis like it". Sekundę noriu tėkšti jam tą Belmondo į veidą, tačiau staiga pajuntu malonią ramybės bangą, matyt, alkoholis jau veikia (juk visą dieną kelyje beveik be maisto). Ir tebūnie, nes aš jau vienaip ar kitaip nebežinau ką daryti. O Mustaphas gudrus - nuramino mano įsismaginusį protą. Dabar jau rami žvelgiu į jį ir galvoju, visai jis mielas. Na taip, velniškai tamsus ir įkyrus, bet jo akys geros. Priimu sprendimą - leisiu jam manimi pasirūpinti, bet būsiu atsargi kaip vilkė. Po to sekė daugybė žingsnių link jo namų ir įvykių, kurių aš neminėsiu, nes pamanysit, kokia aš beprotė, neįskaičiusi visame tame klastos. Bet aš buvau beprotė - pasitikėjau tuo žmogeliu.
Galiausiai mes atsidūrėme prie jo namelio, jei jį taip galima pavadinti...Nors tiesą sakant aš tik džiaugiausi, kad iš vis kažkas čia stovi, nes kelias, kuriuo mes traukėme link jo namų, žadėjo kraupią naktį šiltnamių plantacijose. Negaliu apsakyti, kokia aš buvau pavargusi, man būtų tikę ir šieno krūvelė, kur nors netoli arkliuko. O manęs dar laukė kelionė į Las Negras, o nuo jo - kas nutuokiat, kur link aš traukiau, žinote - 5 km kalnais pėsčiomis, tamsoje. Neguodžia. Gudrusis Mustaphas, nė nenutuokdamas apie mano būsimus naktinius žygius, pasiūlė likti nakvoti jo namuose, o ryte jis mane pailsėjusią nuvešiąs į Las Negras. Sutikau. Net ne aš, o mano išsekęs kūnas. Na ir įvedė jis mane į savo namelį! O, vargeli, man net galva susisuko nuo kvapų ir kone iš džiaugsmo visur kur šokinėjančių trupinių. Viskas alsavo absoliučia viengungyste. Tai gal jam reikia moters, kuri visa tai sutvarkytų?! Vos neverkiau, bet neparodžiau išgąsčio. Atsisėdau ant sofos (?), išsitraukiau knygą, savo užuovėją, ir įnykau. Būčiau bet ką atidavus, kad tik atsidurti kur kitur.
Nors...kita vertus, juk įdomu, smalsu. Man visada patiko jausmas, tarsi, gyventum ne savo gyvenimą...Taigi, užuot ieškojusi užmaršties, pradėjau stebėti musulmoną, juk aš pirmą kartą susidūriu su šia religija taip arti. Jau tik pakėlusi akis nuo knygos, pamačiau raudoną Ramadano kalendorių. Man tai visai patiko. Panašiai jausčiausi, matyt, jei grobiko krikščionio namuose išvysčiau bibliją. Mustaphas kažką darė gretimame kambaryje, gal ruošė man lovą. Aš labai tikėjausi, kad šituose taip vadinamuose namuose nėra tik vienintelė sofa. Na bet jeigu ką, man tinka ir grindys.
Ir išėjo Mustaphas! Su trumpais baltais šortukais, balta maikute, stvėrė už šluotos, vėliau už grindų skuduro, oro gaiviklio ir savo baltadante šypsena kartojo: "Evelina, tranquilo (ramiai)". Tuomet sugrįžo į gretimą kambarį, ir ten padaręs tą patį, žengė prie manęs pranešdamas, jog ten miegosiu aš. O kaip aš džiūgavau, kad jis pavartojo vienaskaitą! Nebuvo ten man gera, kažkieno pataluose. Nors lova plati, kaip viengungiui labai plati. Pasistengiau apsivilkti kuo daugiau drabužių, kad nė vienas mano kūno lopinėlis neliestų patalo, o po jais susikišau visą savo turtą. Mustaphas liko miegoti ant sofos. Ui kaip gerai.
Miegojau protarpiais saldžiai, protarpiais ne, nes vis man rodėsi, kad Mustapho baltos akys spokso į mano miego palaimoje paskendusį kūną. Kurio šiaip ar taip per drabužių sluoksnį nebuvo matyti. Pažadino mane arklių žvengimas. Pramerkusi akis, pro langelį, o gal greičiau grotas, išvydau saulės spinduliuose besimaudančius du arkliukus. Ir taip visada - po nykios nakties seka aušra, apdovanojanti nuostabiais dalykais. Pirmą kartą po ilgo laiko pajutau jaukumą, apglėbiau savo kojas ir panirau dar kelioms minutėms į miegą.
Mustaphas jau nebemiegojo, o darbavosi lauke. Girdėjau jį įžengiant į namus, vėliau į mano kambarį. Susigūžiau ir dėjausi giliai mieganti. Jaučiau, kad jis lyg ir kažką daro stovėdamas priešais mane. Vijau mintis šalin, bet norom nenorom pro užmerktas akis aš mačiau jo atsegtas kelnes, o jose jo tamsią prigimtį. Netrukus jis tyliai išsėlino. Pramerkiau akis, ir o, švenčiausiasis Alache, tavo sūnus ką tik pridengė langą nuo spindulių, trikdančių moters miegą! Nuo tos akimirkos aš jau iš tiesų jaučiausi 'tranquilo'. Tad dar nusnūdau, o atsikėlusi radau Mustaphą, belaukiantį manęs su paruoštais pusryčiais.
Smagiai pavalgėm, išgėrėm kavos, paplepėjom naujai atsiradusia ispanų-anglų-gestų kalba. Išėjusi į kiemą, lyg miesto vaikas paspoksojau į arkliukus, ir Mustaphas ištesėjo savo pažadą - nuvežė mane į Las Negras. Pakeliui dar įspėjo, jei sustabdysianti policija, turiu sakyti, kad Mustaphas mano geras senas draugas, nes policija, išvydusi marokietį su baltąja, visada mėgina išsiaiškinti situaciją, kad užkirstų kelią prekybai žmonėmis...Malonu, kad tai išgirdau tik šįryt. Mes braukėm jo mašiniuku per dykumą ir kaktusus, ryškiai mėlyną dangų, ir aš pailsėjusi bei soti be galo džiūgavau, kad po velnių kaip kartais durniams sekasi!
Mano senas geras draugas Mustaphas mane nuvežė į Las Negras, pasakiau daug daug 'gracias (ačiū)' ir džiaugsmingai užsimetusi kuprinę, nekantarvau pasinerti į taip išsiilgtą laisvę. Bet ten, kur musulmonas ir moteris, moters laisvė neprasideda tik jai panorėjus. Kurgi jis paleis mane vieną! Jis palydės mane iki mano draugų namo. Ir jokių ne. Tuomet turėjau jam pranešti, kad neturiu čia jokių draugų, kaip buvau sakiusi, o keliauju ten, kur nuo čia veda 5 km kalnais. Jis neatlyžo. 5 km jam ne kliūtis. Tada reikšmingai pažvelgusi į jo baltas "lakierkas" ir baltas aptemtas kelnes, paaiškinau, kad tuo keliu galima eiti tik pėsčiomis, o jis labai nelygus, akmenuotas. Bet gi išgirstu, kad jam Evelinos saugumas svarbiau už visa kita. Olia lia, rodos, tikrai pakliūvau į bėdą. Mėginau jam paaiškinti, kad, mielasis Mustaphai, man labai svarbu ten, kur aš einu, nueiti vienai, nes tai dalis mano asmeninės kelionės. Kur tau! Negi moteris gali eiti viena per kalnus, nesvarbu, kad diena, o ji ten jau yra ėjusi begalę kartų, net tamsoje. Turbūt vienintelė išeitis išsivaduoti iš jo globos buvo jį apšaukti, trenkti kuprine ir dar spjauti į veidą. Nors kažin ar netgi visa tai būtų svarbiau už mano saugumą. Aš tikrai nenorėjau, kad jis mane lydėtų, nes o kas, jeigu jam ta vieta patiks ir jis sugalvos, metęs visą savo baltą dabitą, likti šalia saugoti manęs dieną ir naktį.
Gerai, kad ten, kur yra du nesuderinami interesai, yra kompromiso galimybė. Taigi aš pas vietinį užsisakiau valtelę, kad mane nuplukdytų, juk tai šitaip saugu. Bet o varge, paskutinę minutę Mustaphas persimetė per petį savo "lakierkas", atraitojo timpas ir jis jau švietė savo baltadante šypsena šalia manęs valtelėje.
Artėjant manosios įlankos, išvydau tam kraštui būdingą vaizdą - nuogas moteris ir vyrus. O, Mustaphe, kasdien matantis tik darbą ir savo mažus namelius, kokios didelės buvo tavo akys! Ir kaip gerai, nes pagaliau atsirado dalykas, svarbesnis už mano saugumą. Kol tu mėginai susigaudyti, kur randiesi, aš pakštelėjau tau į skruostą, iššokau iš valtelės (net kuprinė nebeatrodė tokia sunki), ir laisve trykštančiu balsu padėkojau, ačiū ačiū, sudiev, mano senas geras drauge! Nėriau į palmes ir krūmus, tik kad jo akys nespėtų įsiminti, kurioj vietoj jis mane paskutinį kartą matė.
Kai nebemačiau valtelės, mestelėjau visus savo daiktus ant žemės, taip pat ir save, bei ilgai mąsčiau, kas mane vedė: stereotipai ar intuicija...Kaip ten bebūtų aš vis su draugiška šypsena prisimenu musulmonų berniuką Mustaphą.
Žvelgiu pro langą - saulės kalnų horizonte jau nematyti, žvelgiu į kitą pusę - tamsus veidas, ir man visai nepatinka jo akys, nukreiptos į mane, o ypač kramtomos lūpos...Na bet aš rami, nes Kampormose manęs laukia autobusas, nuvešiantis į Las Negras, na o jei ne jis, tai jaukus viešbutukas, blogiausiu atveju taksi (ką tikrai moku - tai švaistyti pinigus!). Jis, lyg įžvelgęs mano nerimą, paklausia, ar turiu, kur apsistoti Kampormose. Pasistengiu kuo ramiau paaiškinti, kad iš Kampormoso planuoju važiuoti tiesiai į Las Negras, kur manęs laukia draugai. O jis džiaugsmingai praneša, jog jau per vėlus metas, autobusai nevažiuoja, viešbučių irgi nėra, mat Kampormosas - pramoninis miestas. Taksi irgi pamiršk. Skamba kaip spąstai. Išgirdusi savyje pavojaus signalą, imu kone tamsoje skaityti knygą. Lyg tyčia naujas skyrius - "Intuicija. Kaip išvengti spąstų". Nerimastingai nusprendžiu, kad sutapimų šiaip sau nebūna - marokietis Mustaphas yra tikrų tikriausias banditas, mėginantis kažkokiu būdu kažkokiems tikslams mane suvilioti. Ir štai jis pareiškia, kad man teks važiuoti su juo iki jo namų, paimti jo mašiną ir jis mane parvešiąs ten, kur man reikia! Ne ne ne! Atkakliai tai kartoju likusį pusvalandį kelio.
Štai ir Kampormosas. Mustaphas išlipdamas pasiteirauja vairuotojo apie autobusą į Las Negras. Vairuotojas su tariama užuojauta pažiūri į mane ir papurto galvą. Deja. Apsidairau. Net nepanašu, kad čia egzistuotų viešbučiai. Viskas ką matau, tai tamsoje boluojančios marokiečių akys ir dantys, kas minutę vis labiau ryškėjantys tamsoje. Ispanų nematyti. Jau visiškai tamsu, o viskas ką turiu, tai didžiulė kuprinė ir 'draugas' šalia, net nesiruošiantis nuo manęs atsitraukti. Bet aš atkakli. Ne, ne ne! Užsimetu kuprinę, susvyruoju nuo svorio ir einu ieškoti viešbučio ar taksi...Apima neviltis, nes jausmas toks lyg to paties ieškotum miške. Pamatau ant sienos lyg ir taksi numerį, paskambinu, perdon, taip toli taksi nevažiuos. Aš vis pėdinu karštligiškai svarstydama, kur saugiai prisiglausti. Tik jūs nedvejokit - mano 'draugas' vis dar šalia, tiesiog švytintis savo triumfe. Netekusi vilties, sukaupiu visas moteriškas intuicijos galias ir dar kartą atidžiai į jį pažiūriu. Deja, ką matau, tai tik jo bauginančią prigimtį.
Praeinam barą, jis pasiūlo kavos - pamąstysim ką su manimi daryti, dvi galvos juk geriau nei viena. Man jau vis vien. Kavos šiaip jau buvau nusprendusi daugiau negerti, bet šią naktį man, turbūt, prireiks budrumo. Taigi mes jau sėdim, gurkšnojam kavutę, tik pajuntu, kad ji, tarsi, pagardinta ir su siaubu užbliaunu: "Is it with alcohol?!" O jo ramus veidas konstatuoja: "Si. Belmondo cafe. Marroquis like it". Sekundę noriu tėkšti jam tą Belmondo į veidą, tačiau staiga pajuntu malonią ramybės bangą, matyt, alkoholis jau veikia (juk visą dieną kelyje beveik be maisto). Ir tebūnie, nes aš jau vienaip ar kitaip nebežinau ką daryti. O Mustaphas gudrus - nuramino mano įsismaginusį protą. Dabar jau rami žvelgiu į jį ir galvoju, visai jis mielas. Na taip, velniškai tamsus ir įkyrus, bet jo akys geros. Priimu sprendimą - leisiu jam manimi pasirūpinti, bet būsiu atsargi kaip vilkė. Po to sekė daugybė žingsnių link jo namų ir įvykių, kurių aš neminėsiu, nes pamanysit, kokia aš beprotė, neįskaičiusi visame tame klastos. Bet aš buvau beprotė - pasitikėjau tuo žmogeliu.
Galiausiai mes atsidūrėme prie jo namelio, jei jį taip galima pavadinti...Nors tiesą sakant aš tik džiaugiausi, kad iš vis kažkas čia stovi, nes kelias, kuriuo mes traukėme link jo namų, žadėjo kraupią naktį šiltnamių plantacijose. Negaliu apsakyti, kokia aš buvau pavargusi, man būtų tikę ir šieno krūvelė, kur nors netoli arkliuko. O manęs dar laukė kelionė į Las Negras, o nuo jo - kas nutuokiat, kur link aš traukiau, žinote - 5 km kalnais pėsčiomis, tamsoje. Neguodžia. Gudrusis Mustaphas, nė nenutuokdamas apie mano būsimus naktinius žygius, pasiūlė likti nakvoti jo namuose, o ryte jis mane pailsėjusią nuvešiąs į Las Negras. Sutikau. Net ne aš, o mano išsekęs kūnas. Na ir įvedė jis mane į savo namelį! O, vargeli, man net galva susisuko nuo kvapų ir kone iš džiaugsmo visur kur šokinėjančių trupinių. Viskas alsavo absoliučia viengungyste. Tai gal jam reikia moters, kuri visa tai sutvarkytų?! Vos neverkiau, bet neparodžiau išgąsčio. Atsisėdau ant sofos (?), išsitraukiau knygą, savo užuovėją, ir įnykau. Būčiau bet ką atidavus, kad tik atsidurti kur kitur.
Nors...kita vertus, juk įdomu, smalsu. Man visada patiko jausmas, tarsi, gyventum ne savo gyvenimą...Taigi, užuot ieškojusi užmaršties, pradėjau stebėti musulmoną, juk aš pirmą kartą susidūriu su šia religija taip arti. Jau tik pakėlusi akis nuo knygos, pamačiau raudoną Ramadano kalendorių. Man tai visai patiko. Panašiai jausčiausi, matyt, jei grobiko krikščionio namuose išvysčiau bibliją. Mustaphas kažką darė gretimame kambaryje, gal ruošė man lovą. Aš labai tikėjausi, kad šituose taip vadinamuose namuose nėra tik vienintelė sofa. Na bet jeigu ką, man tinka ir grindys.
Ir išėjo Mustaphas! Su trumpais baltais šortukais, balta maikute, stvėrė už šluotos, vėliau už grindų skuduro, oro gaiviklio ir savo baltadante šypsena kartojo: "Evelina, tranquilo (ramiai)". Tuomet sugrįžo į gretimą kambarį, ir ten padaręs tą patį, žengė prie manęs pranešdamas, jog ten miegosiu aš. O kaip aš džiūgavau, kad jis pavartojo vienaskaitą! Nebuvo ten man gera, kažkieno pataluose. Nors lova plati, kaip viengungiui labai plati. Pasistengiau apsivilkti kuo daugiau drabužių, kad nė vienas mano kūno lopinėlis neliestų patalo, o po jais susikišau visą savo turtą. Mustaphas liko miegoti ant sofos. Ui kaip gerai.
Miegojau protarpiais saldžiai, protarpiais ne, nes vis man rodėsi, kad Mustapho baltos akys spokso į mano miego palaimoje paskendusį kūną. Kurio šiaip ar taip per drabužių sluoksnį nebuvo matyti. Pažadino mane arklių žvengimas. Pramerkusi akis, pro langelį, o gal greičiau grotas, išvydau saulės spinduliuose besimaudančius du arkliukus. Ir taip visada - po nykios nakties seka aušra, apdovanojanti nuostabiais dalykais. Pirmą kartą po ilgo laiko pajutau jaukumą, apglėbiau savo kojas ir panirau dar kelioms minutėms į miegą.
Mustaphas jau nebemiegojo, o darbavosi lauke. Girdėjau jį įžengiant į namus, vėliau į mano kambarį. Susigūžiau ir dėjausi giliai mieganti. Jaučiau, kad jis lyg ir kažką daro stovėdamas priešais mane. Vijau mintis šalin, bet norom nenorom pro užmerktas akis aš mačiau jo atsegtas kelnes, o jose jo tamsią prigimtį. Netrukus jis tyliai išsėlino. Pramerkiau akis, ir o, švenčiausiasis Alache, tavo sūnus ką tik pridengė langą nuo spindulių, trikdančių moters miegą! Nuo tos akimirkos aš jau iš tiesų jaučiausi 'tranquilo'. Tad dar nusnūdau, o atsikėlusi radau Mustaphą, belaukiantį manęs su paruoštais pusryčiais.
Smagiai pavalgėm, išgėrėm kavos, paplepėjom naujai atsiradusia ispanų-anglų-gestų kalba. Išėjusi į kiemą, lyg miesto vaikas paspoksojau į arkliukus, ir Mustaphas ištesėjo savo pažadą - nuvežė mane į Las Negras. Pakeliui dar įspėjo, jei sustabdysianti policija, turiu sakyti, kad Mustaphas mano geras senas draugas, nes policija, išvydusi marokietį su baltąja, visada mėgina išsiaiškinti situaciją, kad užkirstų kelią prekybai žmonėmis...Malonu, kad tai išgirdau tik šįryt. Mes braukėm jo mašiniuku per dykumą ir kaktusus, ryškiai mėlyną dangų, ir aš pailsėjusi bei soti be galo džiūgavau, kad po velnių kaip kartais durniams sekasi!
Mano senas geras draugas Mustaphas mane nuvežė į Las Negras, pasakiau daug daug 'gracias (ačiū)' ir džiaugsmingai užsimetusi kuprinę, nekantarvau pasinerti į taip išsiilgtą laisvę. Bet ten, kur musulmonas ir moteris, moters laisvė neprasideda tik jai panorėjus. Kurgi jis paleis mane vieną! Jis palydės mane iki mano draugų namo. Ir jokių ne. Tuomet turėjau jam pranešti, kad neturiu čia jokių draugų, kaip buvau sakiusi, o keliauju ten, kur nuo čia veda 5 km kalnais. Jis neatlyžo. 5 km jam ne kliūtis. Tada reikšmingai pažvelgusi į jo baltas "lakierkas" ir baltas aptemtas kelnes, paaiškinau, kad tuo keliu galima eiti tik pėsčiomis, o jis labai nelygus, akmenuotas. Bet gi išgirstu, kad jam Evelinos saugumas svarbiau už visa kita. Olia lia, rodos, tikrai pakliūvau į bėdą. Mėginau jam paaiškinti, kad, mielasis Mustaphai, man labai svarbu ten, kur aš einu, nueiti vienai, nes tai dalis mano asmeninės kelionės. Kur tau! Negi moteris gali eiti viena per kalnus, nesvarbu, kad diena, o ji ten jau yra ėjusi begalę kartų, net tamsoje. Turbūt vienintelė išeitis išsivaduoti iš jo globos buvo jį apšaukti, trenkti kuprine ir dar spjauti į veidą. Nors kažin ar netgi visa tai būtų svarbiau už mano saugumą. Aš tikrai nenorėjau, kad jis mane lydėtų, nes o kas, jeigu jam ta vieta patiks ir jis sugalvos, metęs visą savo baltą dabitą, likti šalia saugoti manęs dieną ir naktį.
Gerai, kad ten, kur yra du nesuderinami interesai, yra kompromiso galimybė. Taigi aš pas vietinį užsisakiau valtelę, kad mane nuplukdytų, juk tai šitaip saugu. Bet o varge, paskutinę minutę Mustaphas persimetė per petį savo "lakierkas", atraitojo timpas ir jis jau švietė savo baltadante šypsena šalia manęs valtelėje.
Artėjant manosios įlankos, išvydau tam kraštui būdingą vaizdą - nuogas moteris ir vyrus. O, Mustaphe, kasdien matantis tik darbą ir savo mažus namelius, kokios didelės buvo tavo akys! Ir kaip gerai, nes pagaliau atsirado dalykas, svarbesnis už mano saugumą. Kol tu mėginai susigaudyti, kur randiesi, aš pakštelėjau tau į skruostą, iššokau iš valtelės (net kuprinė nebeatrodė tokia sunki), ir laisve trykštančiu balsu padėkojau, ačiū ačiū, sudiev, mano senas geras drauge! Nėriau į palmes ir krūmus, tik kad jo akys nespėtų įsiminti, kurioj vietoj jis mane paskutinį kartą matė.
Kai nebemačiau valtelės, mestelėjau visus savo daiktus ant žemės, taip pat ir save, bei ilgai mąsčiau, kas mane vedė: stereotipai ar intuicija...Kaip ten bebūtų aš vis su draugiška šypsena prisimenu musulmonų berniuką Mustaphą.
