Jau daugiau nei dvi savaitės kaip aš klajoju ir tik dabar pradedu jaustis ten, kur ir važiavau - Indijoje. Pirmųjų savaičių patirtis tiek filmuojantis Bollyvood'e, tiek poilsiaujant Goa - buvusioje hipių Mekoje, įdomi, bet neužkabinanti. Priėmiau radikalų sprendimą pakeisti kryptį - iš vakarų/pietų į rytų/šiaurės. Taip prieš porą dienų grįžau iš Goa į Mumbajų ir iš čia, lėktuvu kirtusi Indijos pusiasalį, atsidūriau Kalkutoje - ten, kur motina Teresė pradėjo savo veiklą. Taigi Kalkuta - skurdas skurde. Bet būtent jame ir radau nuostabių dalykų - žmonių paprastumą ir nuoširdumą, kurį stebint norisi verkti. Kiekvieną vakarą, grįžusi į viešbutį, prieš miegą susumuoju visus tuos šypsnius, žvilgsnius, pokalbius ir suvokiu, kad esu laiminga. Rodos, be priežasties. Ir tas nuostabiausia.
Su vietiniu ryšys, kad ir momentinis, bet ypatingas gali atsirasti bet kur, pvz., gatvėje, stebint, kaip prekeivis kone 10 minučių ruošia masala agurotį su tokiu atsidavimu ir meile, kad, rodos, sumokėčiau jam vien už tą jausmą.
Pradžioje sutiktų žmonių prašydavau leidimo juos nufotografuoti atminčiai. Vėliau mečiau šį reikalą, nes kartais man tai pasirodydavo net šventvagiška. Pagalvojau - svarbiausia jausmas, kurį išsivešiu...Berods vakar...man belaukiant traukinio stotyje, prie manęs priėjo...net nesupratau - mergaitė, mergina ar jau moteris. Be galo graži. Basa, susisukusi į skarmalus, tempianti maišuose tuščius butelius. Ji neprašė pinigų. Tik prisėdo šalia, tiksliau, susirangė kaip katė. Kažką kalbėjo man nesuprantama kalba, gal pasakojo, gal klausinėjo - nesupratau...Dar...ji rūpestingai pataisė mano liemenėlės petnešėlę, kyšančią iš po maikės nugaroje...Tai nepagarba jų kultūrai. Kai tik pažvelgdavau į ją, ji nušvisdavo akimis ir šypsena. Taip ji ir pratupėjo prie manęs iki atvažiavo mano traukinys...Lyg ištikima katė, bet juk žmogus...Man žiauriai sunku ją buvo palikti, nors nieko nesupratau, ką ji kalbėjo, ji nesuprato manęs. Net nesistengsiu perteikti to jausmo...Gal jau man nuo vienatvės važiuoja stogas, bet įlipusi į traukinį palaimingai verkiau...Ir galvojau, kad laimė yra ne turėti, o jausti...
