Mėnulio gėlė

    Arnoldukas - mažas kačiukas. Baltas, pamargintas pilkais ir juodais lopinėliais, pagražintas didelėm mėlynom akytėm. Vardą daviau aš. Jis vienintelis gimė berniukas tarp mergaičių. Mėgdavo gulėti ant nugaros, ištiesęs kojytes. O mergaitės, kurias pavadinome Merlin ir Naomi, gulėdavo jam iš šonų. Jo kūnas buvo kur kas didesnis ir labai tvirtas. Užaugęs jis turėjo būti Arnoldas.

      Visi jį labai mylėjo, nors jis nebuvo gražus. Gražios buvo Merlin ir Naomi. O Arnoldukas buvo labai mielas. Dėl savo neproporcingai didelių ir tvirtų galūnių šiek tiek kėlė ir gailestį. Visi jį norėjo palaikyti rankose, nes jis buvo glaustymosi meistras - švelniai braukdavo savo kūneliu per rankas, apsiversdavo ir vėl prisiglausdavo, kartodamas viską iš naujo.

     Tačiau būdavo momentų, kai aš negalėjau jo pakęsti. Kai valgydavau. Jis lygiai taip pat meistriškai mokėjo kaulyti maistą - klykė, rėkė, nagais kabinosi į kojas, rankas ir į kąsnį. Vieną dieną jis taip išvedė mane iš kantrybės, kad stvėriau jį už kupros, ir išmečiau laukan. 

     Praėjo kelios valandos, kol pasigedau Arnolduko. Keista, negrįžo, nors visos durys atviros. Tuomet išėjau į lauką, radau jį gulintį prie krūmų. Iškart supratau, kad kažkas negerai. Jis labai giliai ir tankiai alsavo, pilvelis net šokčiojo, ir buvo neįprastai išsipūtęs. Mėginau Arnolduką pakelti, tačiau supratau, kad jam tai kelia siaubingas kančias, nes tik prilietus ėmė dejuoti. Pakviečiau draugą ir kaimynus, kurie turėjo pasiimti jį auginti. Draugas - akupunktūristas, kaimynas praktikavo reiki. Tikrus daktarus šiuose laukuose pamirškite. Vien iki miestelio 5 km kalnais pėsčiomis, o artimiausia gydymo įstaiga dar už 20 km, o dabar jau vakaras, temsta. Tad akupunktūristas ilgai nedelsęs dūrė adatą katinui į pilvą. Nepadėjo. Kaimynas mėgino kažką rankomis "burti". Nepadėjo. Beliko melstis. Ir tikrai meldžiaus. O visi kiti nuėjo miegoti, patikėję savo galiomis, ir kad katinas iki ryto tikrai atsigaus. 

     Viduje maudė nuo mirties dvelksmo. Ir kaltės...Neapleido mintis apie šįryt visur kur padėtus nuodus musėms, kurių, pasak pardavėjos ir etiketės, katinai neliečia...Atsitūpiau šalimais ant žemės ir taip pražiūrėjau į Arnolduką pernakt. Kvėpavau kartu su juo, nes man atrodė, kad kartu įkvėpus, kartu ir iškvėpsime. Po to vėl įkvėpsime...Ir taip palaikysiu jo gyvybę iki ryto. Jūra ošė, pritardama mūsų kvėpavimui, o krūmuose nušvito daturos žiedas, kitaip dar vadinama Mėnulio gėlė, prasiskleidžianti tik naktį. Šalia tupėjo du katinai - jo motina bei vyriausiasis brolis iš ankstesnės vados. Naomi ir Merlin jau turėjo kitus namus. Motina buvo labai rami, tupėjo šalia, žiūrėjo ir tiek, nesiblaškė, nelietė katinėlio, tylėjo. O vėliau nuėjo miegoti. Brolis padarė tą patį. Tarsi, bylodami, kad nuo mūsų jau niekas nebepriklauso. O Arnoldukas pasislėpė giliau krūmuose. Aš irgi įsitaisiau ant žemės kiek patogiau. Tuoj tuoj turėjo švisti. Vis dar budėjau, bet...nuovargis nugalėjo ir aš užsnūdau, o pabudau nuo riksmo, greičiau krioksmo, sustingusio, neužbaigto...Pramerkusi akis pamačiau bėgančią link savo vaiko katę. Ji dingo krūmuose. Laukiau. Po kurio laiko ji lėtai išėjo, pažvelgė į mane, ir aš viską supratau. Katės akys buvo drėgnos. Jose mačiau žmogaus ašaras. Nejudėjau. Buvo brolio eilė. Jis nuėjo ten, iš kur ką tik išėjo motina. Grįžęs jis pritūpė šalia motinos.
      Brėško. Aušroje ryškėjo romūs kačių siluetai, o virš jų krūmuose karojo susiskleidusi Mėnulio gėlė.
        Arnolduką palaidojom šalia namų. Kartais vėlai vakare ateinu prie akmens, žyminčio tą vietą, ir padedu prasiskleidusį Mėnulio gėlės žiedą. Ne tik mielo mažo kačiuko atminimui, bet ir pajautimui, kad gyvybė matuojama ne tik žmonėmis.