Vilniaus orouostas. O aš atrodau neįprastai - ilgas sijonas, sandalai ir dar gi storos kojinės, slepiančios čiurnas. Prisimenu - dar nepaskambinau močiutei. Kad pasakyčiau, jog myliu. Nes nežinau, ar dar kada pasakysiu. Nes nežinau, ar sugrįšiu. Ir iš tikrųjų, jaučiuosi, tarsi, eičiau į mirtį, pati sau pasirašiusi nuosprendį. Prieš porą mėnesių nusipirkau lėktuvo bilietą į Indiją, kurią jau buvau pamilusi už smilkalus ir šokius. Ir už šauksmą atvykti. Kelionei pasiruošiau: nusipirkau Lonly Planet knygą apie Indiją, tačiau dar vargiai galėjau skaityti angliškai, tad pasinaudojau tik žemėlapiu - nubrėžiau pieštuku liniją nuo Mumbajaus iki Goa, o nuo jos žemyn pajūriu iki piečiausio Indijos taško - Kanijakumario. Mėnesio turėtų užtekti. Ir, aišku, pasiskiepijau nuo baisių ligų. O visa kita - kaip nors. Apie artėjančią kelionę stengiausi negalvoti, nes pagalvojus susisukdavo galva. Tik likus savaitei, suvokiau - ką aš padariau! Juk aš niekada nebuvusi užsienyje viena, lėktuvu skridusi tik kartą, ir net nemoku dorai anglų kalbos! Pradėjo lįsti į galvą mintys: gal "susirgti", o gal užsisakyti viešbutį arčiausiai Mumbajaus orouosto ir ten praleisti mėnesį, neiškišus nosies. Bet kai atėjo lemtingoji gegužės 1-oji, nebeliko nieko kito kaip tik spintoje iškabinti vasarines sukneles, tam atvejui, jei kartais grįščiau sveika, gyva ir įdegusi, bei stalčiuje tvarkingai sudėlioti dokumentus su gyvybės draudimo kopija viršuje, tam atvejui, jei kartais negrįščiau.
Iš Vilniaus pakilau skrydžiui į Helsinkį, kur didžiulis lėktuvas turėjo surinkti visus Šiaurės Europos savižudžius, trokštančius pamatyti Indiją. Suomijos sostinėje pasidarė visai nejauku - gimtosios kalbos nebegirdėjau, o aplink zujo svetimi veidai ir darėsi trošku nuo nesuskaičiuojamų vilčių, svajonių ir rūpesčio molekulių. Sėdėjau rami, mintyse kartodama susikurtą mantrą: "Jei mirsiu, tai mirsiu pakeliui į svajonę". O ramybė dalykas traukiantis - prie manęs priėjo rusė iš Sankt Peterburgo, iš pažiūros kokių 35-erių ir pasiprašė mano kompanijos, nes matanti, jog Indiją puikiai pažįstu - atrodau labai rami ir žinau, kaip apsirengti, kad neprovokuočiau indų seksualiausiomis kūno vietomis - nuogais pečiais ir čiurnomis. O ji, matot, važiuoja dar tik trečią kartą, tad labai nerimauja. Ir labai nustebo išgirdusi, kad nesu buvusi Indijoje, o dar labiau nusivylė, jog ten neturiu aiškių planų. Lėktuve mūsų vietos, deja, buvo skirtinguose jo galuose, tad mūsų keliai išsiskyrė. Priešais mane sėdėjo - o kokia laimė - 3 porelės lietuvių. Paskubėjau jiems prisistatyti esanti irgi lietuvė. Aišku, ne šiaip sau - pamaniau gal "prisiplaksiu". Ir beveik pavyko. Jau džiūgavau iš laimės, kad su jais Mumbajuje sėsiu į privatų autobusiuką ir trauksiu ne kur kitur, o mano žemėlapio pieštuko linija į Goa. Bet po kurio laiko viena merginų pasisuko į mane ir pranešė, kad labai labai gaila, deja, šioks toks trukdis mano prisijungimui prie jų kompanijos - kadangi mes kirsime valstijų sienas, reikia turėti iš anksto sutvarkytus dokumentus, kažkokias kaip ir vietines vizas. Patikėjau. Nes dar nežinojau, kad tai didžiausia nesąmonė! Laukė ilga kelionė per visą naktį, bet niekaip nepavyko sudėti bluosto. Ypač nervino tos saldžios porelės priešais. Tad prisiminiau rusaitę Valentiną. Susiradau ją kitame lėktuvo gale. Jai, matyt, irgi nesimiegojo, nes "mėgavosi" savo vienatve ir raudonuoju vynu, kuris šiąnakt nemokamas. Kokia laimė! Porą taurių ir mes jau šnekučiavomės, tarsi, geriausios draugės, o aš netgi sulaukiau pasiūlymo 5 dienas apsigyventi viešbutyje, kurį Valentina rezervavo, mat taip bus abiem pigiau ir šiaip drąsiau. Sutikau nedvejodama. Tad likusios kelios valandos skrydžio praėjo saldžiame saldžiame miege, o pabudau savo svajonių Mumbajuje. Jau išlipus iš lėktuvo, susisuko galva ne tik nuo didžių keliautojų aprašytų tik Indijai būdingų kvapų, bet ir nuo be galo keisto jausmo: "Kur aš? O ar tai aš? Ir apskritai tai Žemė? Ar jau kokia kita planeta?". Ir jeigu ne mano Valentina, nežinau kokių jėgų pasiųsta man pačią tinkamiausią minutę, turbūt, nebūčiau išdrįsusi iškelti kojos iš orouosto į tą tamsią lūkuriuojančią minią, kurios tūkstantyje akių slypėjo kažkas neregėto, nesapnuoto, nei siaubingo, nei nuostabaus, o tiesiog - be galo svetimo. Mano sąmonė sugebėjo suvokti tik viena - turiu visur sekioti iš paskos Valentinai. Nes net taksi šioje planetoje reikia užsisakyti neišėjus į gatvę ar paskambinus telefonu, bet atstovėjus eilę orouoste, gauti talonėlį su numeriu, o lauke apspitus miniai taksistų, parodyti lapelį, pasirodo, su taksi mašinos numeriu. Bet tai dar nepabaiga - įlipus į taksi, reikia taksistui kelis kartus gan agresyviai pakartoti adresą, o geriausia užrašyti ir prikišti prie jo akių, kad tik jis nesugalvotų nuvežti kur kitur. Na, bent jau taip darė Valentina. O man bežiūrint pro langą gniaužė kvapą, bet ne dėl grožio, kurio tikėjausi, o dėl neįprastų vaizdų, kurių tik kelios detalės priminė Žemę. Pakele lėtai risnojo neregėto baisumo sutvėrimai, panašūs į karves, o visai netoli jų kojų, ant žemės gulėjo, sėdėjo ar stovėjo žmonės, paskendę skarmaluose. Ir tik tuomet, kai taksi langą prabraukdavo palmių lapai, širdį sušildydavo suvokimas - aš Indijoje.
Valentinos rezervuotas viešbutis pasirodė gan prašmatnus, kaip ir dera garbiai Sankt Peterburgo profesorei kinematografei, kuriai ne 35, o 47. Kambaryje viliojo didelė dvigulė lova su balta švaria patalyne, o vonioje buvo veikiantis dušas ir karštas vanduo. Bet labiausiai man patiko nuolat atviri langai, pro kuriuos ryte, tik pramerkus akis, įskrisdavo Indija, apgaubianti savo sodriu kvapu, žalia spalva ir niekad nenurimstančiais garsais.
Tik atvykus, aš išsimaudžiau duše ir džiaugsmingai šokau į baltutėlius patalus palaimingam poilsiui, tačiau grįžusi iš viešbučio registratūros Valentina, įspėjo, kad labai neįsijausčiau, nes po poros valandų mūsų laukia susitikimas su Bolivudo agentu - jis ateisiąs pažiūrėti į mus, ar mes tinkamos filmavimui. Oi ta Valentina, skambino tik paklausti, kada artimiausia ekskursija į Bolivudą, o kažkaip nutiko, kad ne mes einam į Bolivudą pažiūrėti, o jis į mus. Taigi jau po poros valandų mes sėdėjome ant lovos, pasipuošusios gražiausiais drabužiais, ir laukėme agento. Tiesą sakant, aš nelabai ką radau gražesnio savo 20 litrų kuprinėje, tad tik nusimoviau tas baisias kojines, nes su jomis, turbūt, tikrai persistengiau, ypač kai čia 42 °C. Viskas įvyko labai greitai: pro duris įskriejęs agentas, dūrė pirštu į mane ir pasakė: "Pradedi nuo rytojaus - TV pokalbių šou pakalbėsi šiek tiek angliškai, šiek tiek hindi, ir 5000 rupijų per dieną tavo". Davė savo vizitinę ir pridūrė, kad šį vakrą turim "aplaistyti" sandėrį, tad jis mūsų atvažiuosiąs pasiimti su taksi, išgersim šiek tiek vyno ir patrauksim į naktinį klubą. Dar nužvelgė mano batus ir rėžė: "Tik ne su šitais baisiais batais". Durys užsidarė. Namaste. Valentina ėmė šūkčioti iš džiaugsmo ir versti savo lagaminus vieną po kito, tikėdamasi ten aptikti dar gražesnių drabužių. Bet aš galvoju: "Moterie, tau 47, o tu tiki tokiom pasakom: nepažįstami vyrai, taksi, jame vynas ir naktinis klubas...Iki Bolivudo trūksta tik vieno loginio elemento". Greit išsakau savo nuogąstavimus, ir Valentina, tarsi, atsitokėja. Sumaigom žinutę agentui: "Labai gaila, bet šįvakar negalėsime dalyvauti, nes Evelina nerado gražesnių batų". Ir pačios, atėjus vakarui, išdumiam į Mumbajaus gatves. Vėliau iš viešbučio savininko teko sužinoti, kad įsiutęs agentas buvo atvažiavęs ir pakėlė tokį skandalą, jog mes labai sėkmingos esame, kad jis mūsų neradęs. O mums jau šiaip ar taip visa tai buvo nebesvarbu, nes mus, išeinančias iš vaistinės, pasigavo kitas agentas. Tik šįkart keliantis pasitikėjimą, gal dėl to, kad šalia jo būriavosi avantiūrai jau "pasirašę" keli vakariečiai. Taigi porą minučių ir mes jau sėdėjome mašinoje, tik ne pakeliui į naktinį klubą, o tikrų tikriausią Bolivudą. Na Bolivudas plati sąvoka. Mus išlaipino griuvėsiuose. Kurie tamsoje būtų atrodę tikrai nejaukiai, tačiau iš visų pusių šviečiantys prožektoriai, kino darbuotojų organizuojantys šūksniai ir grožiu žibantys aktoriai, kėlė saugumo jausmą. Agentas paaiškino, kad bus filmuojamas trileris. Mus, vakariečius, nuvedė į kambarį - spintą ir visiems pasiūlė išsirinkti šiam vakarui patinkančius apdarus. Tik iš manęs kažkodėl ši teisė buvo atimta - į rankas man įbruko juodą siaurą suknią, kurią išskleidus supratau, kad šįvakar man teks būti beveik nuogai. Ir dar gi su skyle ant šlaunies. Indija ir Bolivude Indija. Filmavimo metu ant podiumo vaikštinėjo seksuali mergina, o aplink sėdėjo žiūrovai - kostiumuoti indai ir dieviško grožio indės, tik pirmoje eilėje mes, svetimtaučiai. Gavom vienintelį nurodymą - sekioti akimis gražuolę ant podiumo ir nuolat šypsotis. Nurodymą vykdžiau labai nuoširdžiai, nes šypseną kėlė mintis, kad tai mano pirmasis vakaras Indijoje, kurios šitaip troškau ir bijojau vienu metu. O kad aš ne sapnuoju, liudijo tik mano suknelės skylė, kurią visą laiką turėjau pridengti ranka.
