Planeta Indija

   Vilniaus orouostas. O aš atrodau neįprastai - ilgas sijonas, sandalai ir dar gi storos kojinės, slepiančios čiurnas. Prisimenu - dar nepaskambinau močiutei. Kad pasakyčiau, jog myliu. Nes nežinau, ar dar kada pasakysiu. Nes nežinau, ar sugrįšiu. Ir iš tikrųjų, jaučiuosi, tarsi, eičiau į mirtį, pati sau pasirašiusi nuosprendį. Prieš porą mėnesių nusipirkau lėktuvo bilietą į Indiją, kurią jau buvau pamilusi už smilkalus ir šokius. Ir už šauksmą atvykti. Kelionei pasiruošiau: nusipirkau Lonly Planet knygą apie Indiją, tačiau dar vargiai galėjau skaityti angliškai, tad pasinaudojau tik žemėlapiu - nubrėžiau pieštuku liniją nuo Mumbajaus iki Goa, o nuo jos žemyn pajūriu iki piečiausio Indijos taško - Kanijakumario. Mėnesio turėtų užtekti. Ir, aišku, pasiskiepijau nuo baisių ligų. O visa kita - kaip nors. Apie artėjančią kelionę stengiausi negalvoti, nes pagalvojus susisukdavo galva. Tik likus savaitei, suvokiau - ką aš padariau! Juk aš niekada nebuvusi užsienyje viena, lėktuvu skridusi tik kartą, ir net nemoku dorai anglų kalbos! Pradėjo lįsti į galvą mintys: gal "susirgti", o gal užsisakyti viešbutį arčiausiai Mumbajaus orouosto ir ten praleisti mėnesį, neiškišus nosies. Bet kai atėjo lemtingoji gegužės 1-oji, nebeliko nieko kito kaip tik spintoje iškabinti vasarines sukneles, tam atvejui, jei kartais grįščiau sveika, gyva ir įdegusi, bei stalčiuje tvarkingai sudėlioti dokumentus su gyvybės draudimo kopija viršuje, tam atvejui, jei kartais negrįščiau.
    Iš Vilniaus pakilau skrydžiui į Helsinkį, kur didžiulis lėktuvas turėjo surinkti visus Šiaurės Europos savižudžius, trokštančius pamatyti Indiją. Suomijos sostinėje pasidarė visai nejauku - gimtosios kalbos nebegirdėjau, o aplink zujo svetimi veidai  ir darėsi trošku nuo nesuskaičiuojamų vilčių, svajonių ir rūpesčio molekulių. Sėdėjau rami, mintyse kartodama susikurtą mantrą: "Jei mirsiu, tai mirsiu pakeliui į svajonę". O ramybė dalykas traukiantis - prie manęs priėjo rusė iš Sankt Peterburgo, iš pažiūros kokių 35-erių ir pasiprašė mano kompanijos, nes matanti, jog Indiją puikiai pažįstu - atrodau labai rami ir žinau, kaip apsirengti, kad neprovokuočiau indų seksualiausiomis kūno vietomis - nuogais pečiais ir čiurnomis. O ji, matot, važiuoja dar tik trečią kartą, tad labai nerimauja. Ir labai nustebo išgirdusi, kad nesu buvusi Indijoje, o dar labiau nusivylė, jog ten neturiu aiškių planų. Lėktuve mūsų vietos, deja, buvo skirtinguose jo galuose, tad mūsų keliai išsiskyrė. Priešais mane sėdėjo - o kokia laimė - 3 porelės lietuvių. Paskubėjau jiems prisistatyti esanti irgi lietuvė. Aišku, ne šiaip sau - pamaniau gal "prisiplaksiu". Ir beveik pavyko. Jau džiūgavau iš laimės, kad su jais Mumbajuje sėsiu į privatų autobusiuką ir trauksiu ne kur kitur, o mano žemėlapio pieštuko linija į Goa. Bet po kurio laiko viena merginų pasisuko į mane ir pranešė, kad labai labai gaila, deja, šioks toks trukdis mano prisijungimui prie jų kompanijos - kadangi mes kirsime valstijų sienas, reikia turėti iš anksto sutvarkytus dokumentus, kažkokias kaip ir vietines vizas. Patikėjau. Nes dar nežinojau, kad tai didžiausia nesąmonė! Laukė ilga kelionė per visą naktį, bet niekaip nepavyko sudėti bluosto. Ypač nervino tos saldžios porelės priešais. Tad prisiminiau rusaitę Valentiną. Susiradau ją kitame lėktuvo gale. Jai, matyt, irgi nesimiegojo, nes "mėgavosi" savo vienatve ir raudonuoju vynu, kuris šiąnakt nemokamas. Kokia laimė! Porą taurių ir mes jau šnekučiavomės, tarsi, geriausios draugės, o aš netgi sulaukiau pasiūlymo 5 dienas apsigyventi viešbutyje, kurį Valentina rezervavo, mat taip bus abiem pigiau ir šiaip drąsiau. Sutikau nedvejodama. Tad likusios kelios valandos skrydžio praėjo saldžiame saldžiame miege, o pabudau savo svajonių Mumbajuje. Jau išlipus iš lėktuvo, susisuko galva ne tik nuo didžių keliautojų aprašytų tik Indijai būdingų kvapų, bet ir nuo be galo keisto jausmo: "Kur aš? O ar tai aš? Ir apskritai tai Žemė? Ar jau kokia kita planeta?". Ir jeigu ne mano Valentina, nežinau kokių jėgų pasiųsta man pačią tinkamiausią minutę, turbūt, nebūčiau išdrįsusi iškelti kojos iš orouosto į tą tamsią lūkuriuojančią minią, kurios tūkstantyje akių slypėjo kažkas neregėto, nesapnuoto, nei siaubingo, nei nuostabaus, o tiesiog - be galo svetimo. Mano sąmonė sugebėjo suvokti tik viena - turiu visur sekioti iš paskos Valentinai. Nes net taksi šioje planetoje reikia užsisakyti neišėjus į gatvę ar paskambinus telefonu, bet atstovėjus eilę orouoste, gauti talonėlį su numeriu, o lauke apspitus miniai taksistų, parodyti lapelį, pasirodo, su taksi mašinos numeriu. Bet tai dar nepabaiga - įlipus į taksi, reikia taksistui kelis kartus gan agresyviai pakartoti adresą, o geriausia užrašyti ir prikišti prie jo akių, kad tik jis nesugalvotų nuvežti kur kitur. Na, bent jau taip darė Valentina. O man bežiūrint pro langą gniaužė kvapą, bet ne dėl grožio, kurio tikėjausi, o dėl neįprastų vaizdų, kurių tik kelios detalės priminė Žemę. Pakele lėtai risnojo neregėto baisumo sutvėrimai, panašūs į karves, o visai netoli jų kojų, ant žemės gulėjo, sėdėjo ar stovėjo žmonės, paskendę skarmaluose. Ir tik tuomet, kai taksi langą prabraukdavo palmių lapai, širdį sušildydavo suvokimas - aš Indijoje.
   Valentinos rezervuotas viešbutis pasirodė gan prašmatnus, kaip ir dera garbiai Sankt Peterburgo profesorei kinematografei, kuriai ne 35, o 47. Kambaryje viliojo didelė dvigulė lova su balta švaria patalyne, o vonioje buvo veikiantis dušas ir karštas vanduo. Bet labiausiai man patiko nuolat atviri langai, pro kuriuos ryte, tik pramerkus akis, įskrisdavo Indija, apgaubianti savo sodriu kvapu, žalia spalva ir niekad nenurimstančiais garsais.
   Tik atvykus, aš išsimaudžiau duše ir džiaugsmingai šokau į baltutėlius patalus palaimingam poilsiui, tačiau grįžusi iš viešbučio registratūros Valentina, įspėjo, kad labai neįsijausčiau, nes po poros valandų mūsų laukia susitikimas su Bolivudo agentu - jis ateisiąs pažiūrėti į mus, ar mes tinkamos filmavimui. Oi ta Valentina, skambino tik paklausti, kada artimiausia ekskursija į Bolivudą, o kažkaip nutiko, kad ne mes einam į Bolivudą pažiūrėti, o jis į mus. Taigi jau po poros valandų mes sėdėjome ant lovos, pasipuošusios gražiausiais drabužiais, ir laukėme agento. Tiesą sakant, aš nelabai ką radau gražesnio savo 20 litrų kuprinėje, tad tik nusimoviau tas baisias kojines, nes su jomis, turbūt, tikrai persistengiau, ypač kai čia 42 °C. Viskas įvyko labai greitai: pro duris įskriejęs agentas, dūrė pirštu į mane ir pasakė: "Pradedi nuo rytojaus - TV pokalbių šou pakalbėsi šiek tiek angliškai, šiek tiek hindi, ir 5000 rupijų per dieną tavo". Davė savo vizitinę ir pridūrė, kad šį vakrą turim "aplaistyti" sandėrį, tad jis mūsų atvažiuosiąs pasiimti su taksi, išgersim šiek tiek vyno ir patrauksim į naktinį klubą. Dar nužvelgė mano batus ir rėžė: "Tik ne su šitais baisiais batais". Durys užsidarė. Namaste. Valentina ėmė šūkčioti iš džiaugsmo ir versti savo lagaminus vieną po kito, tikėdamasi ten aptikti dar gražesnių drabužių. Bet aš galvoju: "Moterie, tau 47, o tu tiki tokiom pasakom: nepažįstami vyrai, taksi, jame vynas ir naktinis klubas...Iki Bolivudo trūksta tik vieno loginio elemento". Greit išsakau savo nuogąstavimus, ir Valentina, tarsi, atsitokėja. Sumaigom žinutę agentui: "Labai gaila, bet šįvakar negalėsime dalyvauti, nes Evelina nerado gražesnių batų". Ir pačios, atėjus vakarui, išdumiam į Mumbajaus gatves. Vėliau iš viešbučio savininko teko sužinoti, kad įsiutęs agentas buvo atvažiavęs ir pakėlė tokį skandalą, jog mes labai sėkmingos esame, kad jis mūsų neradęs. O mums jau šiaip ar taip visa tai buvo nebesvarbu, nes mus, išeinančias iš vaistinės, pasigavo kitas agentas. Tik šįkart keliantis pasitikėjimą, gal dėl to, kad šalia jo būriavosi avantiūrai jau "pasirašę" keli vakariečiai. Taigi porą minučių ir mes jau sėdėjome mašinoje, tik ne pakeliui į naktinį klubą, o tikrų tikriausią Bolivudą. Na Bolivudas plati sąvoka. Mus išlaipino griuvėsiuose. Kurie tamsoje būtų atrodę tikrai nejaukiai, tačiau iš visų pusių šviečiantys prožektoriai, kino darbuotojų organizuojantys šūksniai ir grožiu žibantys aktoriai, kėlė saugumo jausmą. Agentas paaiškino, kad bus filmuojamas trileris. Mus, vakariečius, nuvedė į kambarį - spintą ir visiems pasiūlė išsirinkti šiam vakarui patinkančius apdarus. Tik iš manęs kažkodėl ši teisė buvo atimta - į rankas man įbruko juodą siaurą suknią, kurią išskleidus supratau, kad šįvakar man teks būti beveik nuogai. Ir dar gi su skyle ant šlaunies. Indija ir Bolivude Indija. Filmavimo metu ant podiumo vaikštinėjo seksuali  mergina, o aplink sėdėjo žiūrovai - kostiumuoti indai ir dieviško grožio indės, tik pirmoje eilėje mes, svetimtaučiai. Gavom vienintelį nurodymą - sekioti akimis gražuolę ant podiumo ir nuolat šypsotis. Nurodymą vykdžiau labai nuoširdžiai, nes šypseną kėlė mintis, kad tai mano pirmasis vakaras Indijoje, kurios šitaip troškau ir bijojau vienu metu. O kad aš ne sapnuoju, liudijo tik mano suknelės skylė, kurią visą laiką turėjau pridengti ranka.    

Paslaptys

    Kaskart eidama per kalnus, pamoju ranka piemeniui, kuris čia gano avis visą savo gyvenimą, taigi kokių 50 metų. Ir kaskart nusiminu, kad vis dar neišmokau jo gimtosios kalbos. Girdėjau šnekant, kad vietinės merginos eina pas jį semtis kalnuose augančių žolelių paslapčių. Ir iš tiesų, kas geriau gali pažinti jas nei tasai, kuris jau kelias dešimtis metų kasdieną praleidžia jų draugijoje. Bet ne dėl žolelių aš norėčiau jį prakalbinti. O dėl jo akių. Tylos bei vos vos girdimo varpelių skambesio jose.
    Ir šimtus kartų taip praėjau, vis vildamasi, kad vieną dieną aš sužinosiu, kas slypi toje užburiančioje ramybėje. Kol šį ankstyvą rudenį mane pasiekė žinia - piemuo išėjo iš šio pasaulio savo noru.
     Nepraėjus porai mėnesių, mano kelias vėl pasinėrė į avių bandą. Suspaudė širdį, nes žinojau - jo nepamatysiu. Tačiau avys nebuvo vienos - parimęs ant didžiulio akmens, sėdėjo jaunas piemuo. Pasisveikinau ir nusinešiau jo akis. Dideles, mėlynas, tikrai gražias, ir svarbiausia - su tyla ir vos vos girdimu varpelių skambesiu jose.
    Ir vėl einu per kalnus, girdžiu avies mekenimą, tokį graudų, kad suprantu - ji pasimetė. O toli slėnyje matau visą bandą. Einu link pagalbos šauksmo, bet niekaip nematau avies, nors ji čia pat, visai šalia. Dar vienas žingsnis ir, o, Dieve, kur gi galima tokioje kalnų didybėje įžvelgti tokį mažytį padarėlį! Į mane žiūrėjo avytė, katino dydžio, isteriškai mekenanti ir vis suklumpanti ant žemės. Pribėgusi pamačiau, kad ji neseniai gimusi, mat jos papilvėje kabaravo dar kruvina virkštelė. Avytė buvo pririšta virvute už kojos prie krūmo. Pabudo mano motiniški instinktai, prisiglaudžiau ją prie savęs ir taip gera buvo jausti, kad ji nurimo, net ėmė ieškoti manyje vietos, iš kur galėtų gauti pieno. Neradusi, vėl ėmė klykti. Bet ką man daryti? Aš ėjau į biblioteką, į kurią ir taip vėluoju, ir ji tuoj užsidarys, neturiu laiko čia stoviniuoti  ir spėlioti, kas gi nutiko su šia avele. Bet ką gi, prisėdau ant žemės šalia jos ir laukiau išganingos minties. Negalėjau jos palikti, nes o kas gi, jei koks vietinis kalnų gyventojas eis pro šalį ir panūs išsikepti šią vargšytę. Taip prasėdėjau su avele kokį pusvalandį, kai išgirdau kalno viršūnėje švilpimą. Pakėliau galvą - jaunasis piemuo ir trys jo šunys. Visi pasuko manęs link. Nerimavau, nes juk aš žūt būt turiu pašnekinti piemenį. Jam priartėjus, išsišiepiau ir šiaip ne taip prabilau laužyta, tačiau jo gimtąją kalba - pasiteiravau ar tai jo avis ir kodėl jis ją čia palikęs. "Nes daug bėgioja" - atsakė ir, peiliu rėžęs per virvutę, stvėrė avelę už abiejų užpakalinių kojų ir štai tokią aukštielninką pasikišo po pažasčia. Štai kaip reikia elgtis su gyvulėliais, o ne glaustytis prie jų ir bandyti nuspėti kaip jie norėtų, kad su jais būtų elgiamasi. Ir tikrai - avelė pirmą kartą iš tiesų nurimo! Kurį laiką su piemeniu ėjome tylėdami vienu taku, ir, aišku, mane užbūrė ta romuma, sklindanti net iš jo judesių. Mąsčiau ko galėčiau jo užklausti, kol priėjome vietą, kur kelias išsišakojo į du: vienas, vedantis į piemens namus, kitas - į biblioteką. Ir jau norėjau mesti savo planus dėl galimybės pakalbėti su piemeniu, kai, jis įrėmęs savo gražias akis į mane, paklausė, ar aš turiu vaikiną. Nepamenu ką pasakiau, bet mano kojos nuėjo taku link bibliotekos.

Stereotipų ir intuicijos kova

    Andalūzija. Kelias iš Almerijos į Kampormosą. Kaip visada, mano kelionė nėra iš anksto tvarkingai sudėliota. Ir tai atsirūgsta, nes dabar turėčiau autobusu riedėti į Las Negras, o va riedu kitur, į kiek kraupų miestą. Almerijoje atsidūriau vakare, kai autobusai į Las Negras nevažiuoja. Dar viena naktis viešbutyje? Nusprendžiau, kad paprasčiau ir pigiau nusipirkti bilietą į Kampormosą, iš kurio į Las Negras kažkiek kilometrų...
    Čia, Pietų Ispanijoje, jaučiuosi panašiai kaip Indijoje - esu egzotika. Tai nei erzina, nei džiugina. Tiesiog kitaip. Ir štai šalia prisėda ispanas (?). Išvaizdus, tvarkingas ir netgi inteligentiškas, kas ir nuramina. Kokia aš juokinga, juk pati panaši į vargšę mergaitę, gal nuotykių ieškančią studentę, lemenančią vos kelis ispaniškus žodžius. Pasipila ispaniškų klausimų lavina, kurių dalį suprantu, tačiau, pasigailėkit, nebeturiu jėgų iš kelių žinomų žodžių kurti bent kiek suprantamus atsakymus. Taigi apsimetu, kad nieko nesuprantu, išsiimu knygą ir atsiriboju nuo šalia sėdinčio vyriškio. Jis nepasiduoda - man ant kelių pamato ispanų-anglų žodyną, paprašo leidimo jį pavartyti...ir, o, vargeli, jis jau moka kelis angliškus žodžius, kuriais ima mane atakuoti. Taigi jis ne ispanas, o marokietis, Prancūzijoje baigęs studijas, o čia dirbantis žemės ūkio inžinieriumi. Kažin kodėl iš visos jo trumpos biografijos geriausiai įsimenu faktą - jis marokietis.
    Žvelgiu pro langą - saulės kalnų horizonte jau nematyti, žvelgiu į kitą pusę - tamsus veidas, ir man visai nepatinka jo akys, nukreiptos į mane, o ypač kramtomos lūpos...Na bet aš rami, nes Kampormose manęs laukia autobusas, nuvešiantis į Las Negras, na o jei ne jis, tai jaukus viešbutukas, blogiausiu atveju taksi (ką tikrai moku - tai švaistyti pinigus!). Jis, lyg įžvelgęs mano nerimą, paklausia, ar turiu, kur apsistoti Kampormose. Pasistengiu kuo ramiau paaiškinti, kad iš Kampormoso planuoju važiuoti tiesiai į Las Negras, kur manęs laukia draugai. O jis džiaugsmingai praneša, jog jau per vėlus metas, autobusai nevažiuoja, viešbučių irgi nėra, mat Kampormosas - pramoninis miestas. Taksi irgi pamiršk. Skamba kaip spąstai. Išgirdusi savyje pavojaus signalą, imu kone  tamsoje skaityti knygą. Lyg tyčia  naujas skyrius - "Intuicija. Kaip išvengti spąstų". Nerimastingai nusprendžiu, kad sutapimų šiaip sau nebūna - marokietis Mustaphas yra tikrų tikriausias banditas, mėginantis kažkokiu būdu kažkokiems tikslams mane suvilioti. Ir štai jis pareiškia, kad man teks važiuoti su juo iki jo namų, paimti jo mašiną ir jis mane parvešiąs ten, kur man reikia! Ne ne ne! Atkakliai tai kartoju likusį pusvalandį kelio.
   Štai ir Kampormosas. Mustaphas išlipdamas pasiteirauja vairuotojo apie autobusą į Las Negras. Vairuotojas su tariama užuojauta pažiūri į mane ir papurto galvą. Deja. Apsidairau. Net nepanašu, kad čia egzistuotų viešbučiai. Viskas ką matau,  tai tamsoje boluojančios marokiečių akys ir dantys, kas minutę vis labiau ryškėjantys tamsoje. Ispanų nematyti. Jau visiškai tamsu, o viskas ką turiu, tai didžiulė kuprinė ir 'draugas' šalia, net nesiruošiantis nuo manęs atsitraukti. Bet aš atkakli. Ne, ne ne! Užsimetu kuprinę, susvyruoju nuo svorio ir einu ieškoti viešbučio ar taksi...Apima neviltis, nes jausmas toks lyg to paties ieškotum miške. Pamatau ant sienos lyg ir taksi numerį, paskambinu, perdon, taip toli taksi nevažiuos. Aš vis pėdinu karštligiškai svarstydama, kur saugiai prisiglausti. Tik jūs nedvejokit - mano 'draugas' vis dar šalia, tiesiog švytintis savo triumfe. Netekusi vilties, sukaupiu visas moteriškas intuicijos galias ir dar kartą atidžiai į jį pažiūriu. Deja, ką matau, tai tik jo bauginančią prigimtį.
    Praeinam barą, jis pasiūlo kavos - pamąstysim ką su manimi daryti, dvi galvos juk geriau nei viena. Man jau vis vien. Kavos šiaip jau buvau nusprendusi daugiau negerti, bet šią naktį man, turbūt, prireiks budrumo. Taigi mes jau sėdim, gurkšnojam kavutę, tik pajuntu, kad ji, tarsi, pagardinta ir su siaubu užbliaunu: "Is it with alcohol?!" O jo ramus veidas konstatuoja: "Si. Belmondo cafe. Marroquis like it". Sekundę noriu tėkšti jam tą Belmondo į veidą, tačiau staiga pajuntu malonią ramybės bangą, matyt, alkoholis jau veikia (juk visą dieną kelyje beveik be maisto). Ir tebūnie, nes aš jau vienaip ar kitaip nebežinau ką daryti. O Mustaphas gudrus - nuramino mano įsismaginusį protą. Dabar jau rami žvelgiu į jį ir galvoju, visai jis mielas. Na taip, velniškai tamsus ir įkyrus, bet jo akys geros. Priimu sprendimą - leisiu jam manimi pasirūpinti, bet būsiu atsargi kaip vilkė. Po to sekė daugybė žingsnių link jo namų ir įvykių, kurių aš neminėsiu, nes pamanysit, kokia aš beprotė, neįskaičiusi visame tame klastos. Bet aš buvau beprotė - pasitikėjau tuo žmogeliu.
     Galiausiai mes atsidūrėme prie jo namelio, jei jį taip galima pavadinti...Nors tiesą sakant aš tik džiaugiausi, kad iš vis kažkas čia stovi, nes kelias, kuriuo mes traukėme link jo namų, žadėjo kraupią naktį šiltnamių plantacijose. Negaliu apsakyti, kokia aš buvau pavargusi, man būtų tikę ir šieno krūvelė, kur nors netoli arkliuko. O manęs dar laukė kelionė į Las Negras, o nuo jo - kas nutuokiat, kur link aš traukiau, žinote - 5 km kalnais pėsčiomis, tamsoje. Neguodžia. Gudrusis Mustaphas, nė nenutuokdamas apie mano būsimus naktinius žygius, pasiūlė likti nakvoti jo namuose, o ryte jis mane pailsėjusią nuvešiąs į Las Negras. Sutikau. Net ne aš, o mano išsekęs kūnas. Na ir įvedė jis mane į savo namelį! O, vargeli, man net galva susisuko nuo kvapų ir kone iš džiaugsmo visur kur šokinėjančių trupinių. Viskas alsavo absoliučia viengungyste. Tai gal jam reikia moters, kuri visa tai sutvarkytų?! Vos neverkiau, bet neparodžiau išgąsčio. Atsisėdau ant sofos (?), išsitraukiau knygą, savo užuovėją, ir įnykau. Būčiau bet ką atidavus, kad tik atsidurti kur kitur.
    Nors...kita vertus, juk įdomu, smalsu. Man visada patiko jausmas, tarsi, gyventum ne savo gyvenimą...Taigi, užuot ieškojusi užmaršties, pradėjau stebėti musulmoną, juk aš pirmą kartą susidūriu su šia religija taip arti. Jau tik pakėlusi akis nuo knygos, pamačiau raudoną Ramadano kalendorių. Man tai visai patiko. Panašiai jausčiausi, matyt, jei grobiko krikščionio namuose išvysčiau bibliją. Mustaphas kažką darė gretimame kambaryje, gal ruošė man lovą. Aš labai tikėjausi, kad šituose taip vadinamuose namuose nėra tik vienintelė sofa. Na bet jeigu ką, man tinka ir grindys.
     Ir išėjo Mustaphas! Su trumpais baltais šortukais, balta maikute, stvėrė už šluotos, vėliau už grindų skuduro, oro gaiviklio ir savo baltadante šypsena kartojo: "Evelina, tranquilo (ramiai)". Tuomet sugrįžo į gretimą kambarį, ir ten padaręs tą patį, žengė prie manęs pranešdamas, jog ten miegosiu aš. O kaip aš džiūgavau, kad jis pavartojo vienaskaitą! Nebuvo ten man gera, kažkieno pataluose. Nors lova plati, kaip viengungiui labai plati. Pasistengiau apsivilkti kuo daugiau drabužių, kad nė vienas mano kūno lopinėlis neliestų patalo, o po jais susikišau visą savo turtą. Mustaphas liko miegoti ant sofos. Ui kaip gerai.
     Miegojau protarpiais saldžiai, protarpiais ne, nes vis man rodėsi, kad Mustapho baltos akys spokso į mano miego palaimoje paskendusį kūną. Kurio šiaip ar taip per drabužių sluoksnį nebuvo matyti. Pažadino mane arklių žvengimas. Pramerkusi akis, pro langelį, o gal greičiau grotas, išvydau saulės spinduliuose besimaudančius du arkliukus. Ir taip visada - po nykios nakties seka aušra, apdovanojanti nuostabiais dalykais. Pirmą kartą po ilgo laiko pajutau jaukumą, apglėbiau savo kojas ir panirau dar kelioms minutėms į miegą.
     Mustaphas jau nebemiegojo, o darbavosi lauke. Girdėjau jį įžengiant į namus, vėliau į mano kambarį. Susigūžiau ir dėjausi giliai mieganti. Jaučiau, kad jis lyg ir kažką daro stovėdamas priešais mane. Vijau mintis šalin, bet norom nenorom pro užmerktas akis aš mačiau jo atsegtas kelnes, o jose jo tamsią prigimtį. Netrukus jis tyliai išsėlino. Pramerkiau akis, ir o, švenčiausiasis Alache, tavo sūnus ką tik pridengė langą nuo spindulių, trikdančių moters miegą! Nuo tos akimirkos aš jau iš tiesų jaučiausi 'tranquilo'. Tad dar nusnūdau, o atsikėlusi radau Mustaphą, belaukiantį manęs su paruoštais pusryčiais.
     Smagiai pavalgėm, išgėrėm kavos, paplepėjom naujai atsiradusia ispanų-anglų-gestų kalba. Išėjusi į kiemą, lyg miesto vaikas paspoksojau į arkliukus, ir Mustaphas ištesėjo savo pažadą - nuvežė mane į Las Negras. Pakeliui dar įspėjo, jei sustabdysianti policija, turiu sakyti, kad Mustaphas mano geras senas draugas, nes policija, išvydusi marokietį su baltąja, visada mėgina išsiaiškinti situaciją, kad užkirstų kelią prekybai žmonėmis...Malonu, kad tai išgirdau tik šįryt. Mes braukėm jo mašiniuku per dykumą ir kaktusus, ryškiai mėlyną dangų, ir aš pailsėjusi bei soti be galo džiūgavau, kad po velnių kaip kartais durniams sekasi!      
      Mano senas geras draugas Mustaphas mane nuvežė į Las Negras, pasakiau daug daug 'gracias (ačiū)' ir džiaugsmingai užsimetusi kuprinę, nekantarvau pasinerti į taip išsiilgtą laisvę. Bet ten, kur musulmonas ir moteris, moters laisvė neprasideda tik jai panorėjus. Kurgi jis paleis mane vieną! Jis palydės mane iki mano draugų namo. Ir jokių ne. Tuomet turėjau jam pranešti, kad neturiu čia jokių draugų, kaip buvau sakiusi, o keliauju ten, kur nuo čia veda 5 km kalnais. Jis neatlyžo. 5 km jam ne kliūtis. Tada reikšmingai pažvelgusi į jo baltas "lakierkas" ir baltas aptemtas kelnes, paaiškinau, kad tuo keliu galima eiti tik pėsčiomis, o jis labai nelygus, akmenuotas. Bet gi išgirstu, kad jam Evelinos saugumas svarbiau už visa kita. Olia lia, rodos, tikrai pakliūvau į bėdą. Mėginau jam paaiškinti, kad, mielasis Mustaphai, man labai svarbu ten, kur aš einu, nueiti vienai, nes tai dalis mano asmeninės kelionės. Kur tau! Negi moteris gali eiti viena per kalnus, nesvarbu, kad diena, o ji ten jau yra ėjusi begalę kartų, net tamsoje. Turbūt vienintelė išeitis išsivaduoti iš jo globos buvo jį apšaukti, trenkti kuprine ir dar spjauti į veidą. Nors kažin ar netgi visa tai būtų svarbiau už mano saugumą. Aš tikrai nenorėjau, kad jis mane lydėtų, nes o kas, jeigu jam ta vieta patiks ir jis sugalvos, metęs visą savo baltą dabitą, likti šalia saugoti manęs dieną ir naktį.
    Gerai, kad ten, kur yra du nesuderinami interesai, yra kompromiso galimybė. Taigi aš pas vietinį užsisakiau valtelę, kad mane nuplukdytų, juk tai šitaip saugu. Bet o varge, paskutinę minutę Mustaphas persimetė per petį savo "lakierkas", atraitojo timpas ir jis jau švietė savo baltadante šypsena šalia manęs valtelėje.
    Artėjant manosios įlankos, išvydau tam kraštui būdingą vaizdą - nuogas moteris ir vyrus. O, Mustaphe, kasdien matantis tik darbą ir savo mažus namelius, kokios didelės buvo tavo akys! Ir kaip gerai, nes pagaliau atsirado dalykas, svarbesnis už mano saugumą. Kol tu mėginai susigaudyti, kur randiesi, aš pakštelėjau tau į skruostą, iššokau  iš valtelės (net kuprinė nebeatrodė tokia sunki), ir laisve trykštančiu balsu padėkojau, ačiū ačiū, sudiev, mano senas geras drauge! Nėriau į palmes ir krūmus, tik kad jo akys nespėtų įsiminti, kurioj vietoj jis mane paskutinį kartą matė.
    Kai nebemačiau valtelės, mestelėjau visus savo daiktus ant žemės, taip pat ir save, bei ilgai mąsčiau, kas mane vedė: stereotipai ar intuicija...Kaip ten bebūtų aš vis su draugiška šypsena prisimenu musulmonų berniuką Mustaphą.

Laiškas iš ten, kur gera

    Jau daugiau nei dvi savaitės kaip aš klajoju ir tik dabar pradedu jaustis ten, kur ir važiavau - Indijoje. Pirmųjų savaičių patirtis tiek filmuojantis Bollyvood'e, tiek poilsiaujant Goa - buvusioje hipių Mekoje, įdomi, bet neužkabinanti. Priėmiau radikalų sprendimą pakeisti kryptį - iš vakarų/pietų į rytų/šiaurės. Taip prieš porą dienų grįžau iš Goa į Mumbajų ir iš čia, lėktuvu kirtusi Indijos pusiasalį, atsidūriau Kalkutoje - ten, kur motina Teresė pradėjo savo veiklą. Taigi Kalkuta - skurdas skurde. Bet būtent jame ir radau nuostabių dalykų - žmonių paprastumą ir nuoširdumą, kurį stebint norisi verkti. Kiekvieną vakarą, grįžusi į viešbutį, prieš miegą susumuoju visus tuos šypsnius, žvilgsnius, pokalbius ir suvokiu, kad esu laiminga. Rodos, be priežasties. Ir tas nuostabiausia.
    Su vietiniu ryšys, kad ir momentinis, bet ypatingas gali atsirasti bet kur, pvz., gatvėje, stebint, kaip prekeivis kone 10 minučių ruošia masala agurotį su tokiu atsidavimu ir meile, kad, rodos, sumokėčiau jam vien už tą jausmą.
    Pradžioje sutiktų žmonių prašydavau leidimo juos nufotografuoti atminčiai. Vėliau mečiau šį reikalą, nes kartais man tai pasirodydavo net šventvagiška. Pagalvojau - svarbiausia jausmas, kurį išsivešiu...Berods vakar...man belaukiant traukinio stotyje, prie manęs priėjo...net nesupratau - mergaitė, mergina ar jau moteris. Be galo graži. Basa, susisukusi į skarmalus, tempianti maišuose tuščius butelius. Ji neprašė pinigų. Tik prisėdo šalia, tiksliau, susirangė kaip katė. Kažką kalbėjo man nesuprantama kalba, gal pasakojo, gal klausinėjo - nesupratau...Dar...ji rūpestingai pataisė mano liemenėlės petnešėlę, kyšančią iš po maikės nugaroje...Tai nepagarba jų kultūrai. Kai tik pažvelgdavau į ją, ji nušvisdavo akimis ir šypsena. Taip ji ir pratupėjo prie manęs iki atvažiavo mano traukinys...Lyg ištikima katė, bet juk žmogus...Man žiauriai sunku ją buvo palikti, nors nieko nesupratau, ką ji kalbėjo, ji nesuprato manęs. Net nesistengsiu perteikti to jausmo...Gal jau man nuo vienatvės važiuoja stogas, bet įlipusi į traukinį palaimingai verkiau...Ir galvojau, kad laimė yra ne turėti, o jausti...